Kaip susitaikyti su netektim...

Gyvenimas - mokykla, jei tik mes viską žinotume... Juk iš tiesų ir ant savęs darome eksperimentus: mėsos, vegetarizmai, veganizmai, bado dietos, mėnulio dietos ir t.t., taip ir su gyvūnais, viską bandome, nes net ir tarp medikų nėra bendros nuomonės, vienas sakys tik sausą, kitas sakys tik natūralų, kitas sakys pamaišyk. Linkiu ramybės

Noriu ir as pasidalinti savo netekties istorija... Pries metus mire mano juru kiaulyte,kuria labai labai mylejau ir auginau pusantru metu..Viskas prasidejo nuo to,kad pradejo maziau valgyti,tokia liudna budavo,pasikeite ismatos..Po to isvis nustojo valgyt,daug ciaudejo.Nesiau pas veterinara,aisku nieko jis neismane,neskaitant kaciu ir sunu.Pirkau ivairiu vaistu,kokius jis liepdavo,bet negerejo..Maitinau ir per svirksta,bet jos gyvybe tik silpo kuo toliau tuo labiau..Kol galiausiai ir daktaras sugebejo pasakyt:as apie grauzikus nenusimanau... Paskutine minute,o anksciau tai nesugebejo to pasakyt... Iskart vezem i Vilniu,i ToTo vet gydykla,ten dejau visas viltis.Palikau ja tyrimam,liepe vaziuot namo ir laukt...Ir sukaukiau skambucio:jusu kiaulytei plauciu uzdegimas,perauge dantys,todel nebegali valgyt..Plauciu uzdegima dar isgydytume,bet su dantim jau nieko padaryt negalim...Taigi liko rinktis ar uzmigdyt ja ar leist dar kankintis,kol mirs pati..Verkiau,nieko net atsakyt negalejau,bet teko istart:uzmigdykit... Kuneli pasiimt nuvaziavo draugas,negalejau gryzt ten pati..Palaidojom graziai,bet sirdi dar ilgai skaudejo... Sakem su draugu daugiau niekad nebeauginsim,bet dabar praejus metams,isdrysome isigyti nauja juru kiaulyte.. Bet tokia baime ir nerimas sirdy,tikiuosi viskas bus gerai..O kad butume iskart veze pas normalu veterinara,gal dar ir dabar dziaugtumemes savo senaja pupyta.. Tai tokia mano istorija...

Turejau paty mieliausia ir mylimiausia beveisliuka pries 13-14 metu. Pamenu kaip dabar - klasioke paskambino ir paklause, ar nenoriu suniuko, jos kalyte ka tik susilauke ju.. Aisku norejau, tevai neleido. 3 savaites kasdien po pamoku praleidau laika jos namuose, padedama rupintis suniukais, vis tikejaus, kad tevai pakeis savo nuomone.. NE, ne ir dar karta NE! Tada sugalvojau buda, kaip juos ytikint Nieko nepasakius, viena suniuka parsinesiau namo. Vos tik tevai ir sese isvydo jy, zinojau, kad jis liks pas mus Taip ir buvo. Nuostabesnio suns nesam tureje - labai protingas, o jau isdaigu prikresdavo, prijuokindavo mus Sesei gumyte is plauku pesdavo, kai noredavo eit y lauka, nes ji visada susisukuodavo juos pries iseinant. Tai budavo zenklas Su teciu lovoj miegodavo ant pagalves, su manim leisdavo popietes visas dukdamas, o mama jy maitindavo Visi labai labai mylejom.. Deja, viena diena sese isejo y lauka, kaip yprasta jy pavedzioti... Viena masina pilna durneliu is tolo mate, kad sese nori kirsti pereja, bet vaziavo labai greitai ir net nesustojo, o ten jau stovejo musu suniukas.. Dar vienas zingsnis ir kartu su juo butu zuvus mano sese Ji parnese suniuka namo ant ranku visa verkdama, bet jam jau buvo prasidejusios konvulsijos ir per 5 min. jis mire, nespejom net veterinarui paskambint Niekada nepamirsiu tos dienos, nes sirgau gripu, o visa ryta jis glaudes prie manes, as variau salin, nes bijojau, kad uzkresiu kokiom bacilom. Matyt jaute, kad tai paskutinis laikas kartu Tiek metu praejo, niekada nesu turejus jokio kito suns ir pirma karta maciau savo tety verkianty kaip vaika, kai suzinojo, kad jo jau nebera..
Laikas gydo, bet prisiminimu neistrina. Turekit kita gyvunely ne todel, kad pakeisti mirusy ar gydyt savo sielvartui. Turekit kita gyvunely tada, kai esate tam pasirenge ir suprantat, kad jis nebus toks, kaip anksciau turetas, bet ne maziau zavus ir mylimas Dabar jau jauciu, kad noreciau kito suns ir buciau laiminga jy turedama. Kai tam turesiu salygas, butinai pasiimsiu is prieglaudos, sirdis niekada neleistu pirkti suns, kai tiek daug beglobiu

Rugpjucio 17 atsiveikinom su Lona, kalyte, kuri su mumis gyveno 14 metu. Teko uzmigdyti, staigiai , per savaite ja iveike auglys. Buvo sunku uzmigdyti, bet negalejome jos kankinti. verkem visi, sunku buvo. Namie taip tuscia buvo, nesinorejo po darbo net grizti. na juk man 22 metai, o ji pas mus nuo tada kai man 8 buvo.

Dabar jau turim Pupa, pekinukę. Vis dar netycia pavadiname Lonyte, vis lyginam, kad va ir Lona taip dare kaip Pupyte dabar daro. Lona jau buvo tokia sena dama, o si maza panele.

Taigi noriu papildyti si savo irasa.. Praejus kelioms savaitems isigijau kita ziurke, sakykim, norejau tesinio, kad jas jau auginau, ir mylejau. Ji musu namuose pritapo, turejo visko ko reikia. Taciau viena diena radau skelbima , kad taurageje parduoda toiterjeru veisles suniukus. Su MB tai buvo musu svajone tureti suniuka, tik nebuvom pasiryze, juk ir vezdioti reikia i lauka ir pan., bet zodziu, gavosi taip, kad nuvaziavom ir nusipirkom ta mazyti sunyti... Buvom abstulbe tuo, kad jis buvo gimes butent ta diena, kai mire musu pelyte, apie kuria ir rasiau sako gal kokia reinkarnacija ar ka... Juk pilna suniuku buvo ir Kaune, o issirinkom is Taurages, net nezinodami gimimo datos sunycio, viska suzinojom veliau. Taigi, pelyte su suniuku nelabai draugavo, taciau, kai po sunkios operacijos pelyte numire musu namuose, tai musu suniukas sedejo ir neatsitrauke nuo jos, jam irgi buvo liudna, nors kaip minejau, iki tol nebuvo draugai... Dabar dziaugiames suneliu, kuriam tuoj bus trys metukai... Pagalvoji, kad kazkada jo neteksi, bet tokias mintis salin varau, ir stengiames jam suteikti jaukius namus ir apdovanoti ji savo svelnumu ir meile:)

Na pasidalinsiu ir aš savo skausmeliu...
Na, mano tėvai išsiskyrę ir tėtis 2012 vasarį nusipirko šokoladinę labradorę Kruopą...atvykau jos pažiūrėti pirmą kart ir ji man labai patiko, tarp mūsų atsirado kažkoks ryšis, prašydavau, kad leistų vest pavedžiot ir pan...įsimylėjau ją kovo mėn. mano mama išskrido atostogų ir savaitę pasilikau pas tėčio šeimyną ir visą laik būdavau su Kruopa, po pamokų ja vedžiodavau, žaisdavau su ja, ruošdavau namų darbus su ja ir viską dariau su ja...nepykau, kad ir apgraužė vadovėlį ar ką nors kito iškrėsdavo, juk ji dar vaikas ir labai man artimas padarėlis kai grįžo mama, grįžau namo ir man jos labai trūko, trūko plaukų tampymo, kandžiojimosi ir visokių išdaigų...tada mes susitikom birželio vidury...padariau jos keletą nuotraukų...kurios buvo paskutinės ir pažaidžiau su ja...o vieną dieną tėtis paskambino mamai, pasakė apie Kruopos mirtį...ir 2012 07 05 sužinojau tai, kad toks jausmas suplėšė mano širdį...mažiukė gavo saulės smūgį ir žaibiškai mirė

Po kelių mėnesių tėtis nusipirko vėl labradorą, patinėlį...jis irgi linksmas, juokingas, mielas ir kitoks toks, bet NIEKAD nebus man toks, kokia buvo Kruopa.....

Net nežinau, ar gerai yra apie tokius kaudžius dalykus rašyti, bet taip sunkum, tokią tuštumą jaučiu. Prieš dvie dienas teko užmigdyti 13 metų amžiaus šuniuką, pekinuką, mūsų mergytę. Augau su ja nuo 12 metų, vėliau lankiau kiekvieną savaitgalį, kai išvažiavau studijuoti. Ir net kai dirbti pradėjau vien dėl jos kiekvieną savaitgalį grįžinėjau namo, norėjau būti su ja. Deja, jau prieš Kalėdas prasidėjo jai keisti priepuoliai, tapo nerami. Vežėm į vilnių, deja, Jakovo klinikoje baisia mus nuvylė, išrašė vaistų nuo epilepsijos ir išleido namo. Nuo vaistų tik pablogėjo, tad po kelių dienų vežėm į Kauną, į Kriauceliūno kliniką. Nors jie mums pasakė, kad ji nebepasveiks, nes vėžys, bet ilgai stebėjo, darė tyrimus, turiu pagirti daktarą G. Zamoką. Net mirus mūsų šuniukui turiu pasakyti, kad jis padrė, ką galėjo. Nepaisant to dar po 2 savaičių išrašyti vaistai nebepadėjo, vikutė nustojo valgyti, pradėjo pūstis pilvukas. Po dviejų tokių baisių savaičių nusprendėm, kad gana kankinti šuniuką, pasikonsultavom su vietiniu gydytoju, kuris siūlė pasigailėti gyvūno. Dar savaitę svarstėm, abejojom, tarėmės su mama, bet matėm, kad šuniukas kenčia, vos paėjo, 3 savaites nebevalgė, dūsaudavo...galiausiai apsisprendėm ir vasario 8 d. išsikvietėm į namus veterinarą. Man ją laikant ant rankų suleido vaistus ir per sekundė ar porą ji užgeso, mirė man ant rankų. Dvi paras verkiau, kankinausi, sekmadienė palaidojom, dabar vis galvoju, kaip reiks kapelį sutvarkyt. Bet baisiausia, kad dabar kaltinu save, jog nereikėjo man nuspręsti, kada laikas jai mirti, geriau jau būtų sava mirtimi numirusi, tuomet aš nebūčiau prisidėjusi prie jos mirties, o dabar jaučiuosi nužudžiusi tą, kurią labiausiai mylejau..net negaliu pagalvoti, kad po kelių dienų ji pradės pūti po žemėmis, galiausia ją suės kirminai..nors visu mus suės kirminai ir supūsim, bet tai taip baisu..sėdžiu dabar darbe ir nieko negaliu dirbti, vos tramdau ašaras, geriu raminamuosius, deja, nepadeda...susiradau daug jos nuotraukų, kelias galvoju įsirėminti, kitas į albumą sudėti, bet juk tai nepakeis fakto, kad jo jau nebėra..nebegaliu namie žiūrėti į tuščią vietą, kur stovėdavo jos maisto indeliai, kur buvo jos guolis..

dajnuze, labai jus suprantu ir užjaučiu. Kaip tik praėjusią naktį labai ryškiai prisiminiau prieš 4,5 metų išėjusią šunytę. Jūs viską padarėte, ką galėjote padaryti: mylėjot, prižiūrėjot, labai gražiai ir humaniškai atsisveikinote. Man tik tiek pasisekė, kad veterinaras nespėjo atvažiuoti. Liūdėti, ilgėtis neišvengiama, tačiau apie kaltę negalvokite. Kai pasiimam augintinį, žinome, kad jį pergyvensime. Reikia su tuo susitaikyti. Man gedint (nebijau to žodžio) padėjo Herriot knyga ,,Kas nuostabu ir išmintinga", tas pats nuotraukų peržiūrėjimas, pagalba beglobiams. Laikykitės.

Aimma, ačiū už palaikymą. Tiesą sakant man jo tikrai labai trūko iš visų, mažai kas supranta, kad prie gyvūno galima taip stipriai prisirišti, taip smarkiai mylėti. Šiandien jaučiuosi geriau, jau galiu kalbėti su žmonėmis, mažiau verkiu, bet liūdesys niekur nedingsta ir manau niekada nedings, tik mažiau skaudės...Žinot, viską ir daryti stengiuosi, ką jūs rašėt.. Man tikrai padėjo knyga Netekčių psichologija, dabar ją patarčiau perskaityti visiems, internete yra pdf versija..ta knyga padėjo suprasti, kad esu normali, kad skausmas yra normalus, o ypač padėjo suprasti, kodėl aplinkiniai taip "nemoka" padėti. Būtinai perskaitysiu jūsų rekomenduotą knygą, jau pažiūrėjau kurioje artimiausioje bibliotekoje yra, ryt pandysiu pasiimti. Prieš keletą dienų sapnavau sapną, kuriame ji prisikėlė, bet ne kokiame "danguje" ar kur, o namie, tiesiog gerdama daug vandens, sapne atrodė, kad taip išsivaikščios vaistai, kurie ją užmigdė ir ji atsigaus..deja, sapnas ne realybė ir to niekada nebus. Jau nusipirkau visų reikalingų priemonių kapo sutvarkymui, kai tik praeis kiek laiko, kai žemė susilygins reikės viską sutvarkyti, padaryti gražų kampelį savo mažylei atminti..
Beje, jau aplankiau ir gyvūnų prieglaudą, smagu pasidžiaugti, kad Utenoje ji tikrai nebloga..nuvežiau dovanėlių, kažkodėl dabar norisi padėti vargšams šuniukams, gal taip bandau išpirkti kaltę prieš Viką ir save, net nežianau..atidaviau ir jos likusius daiktus, pasilikau tik kelis, asmeniškiausius...
Stiprybės visiems, kuriems tenka apsilankyti šiame puslapyje...

Sveiki... Šiandien netekau savo 8 metus auginto geriausio draugo šuniuko. Skausmas netelpa širdyje, bijau grįžti į namus kai žinau, kad manęs niekas nebepasitiks, nebelauks, nebevizgins uodegytės, nebeprašys kažko skanaus ar nesiprašys į lauką... Kai nebematysiu tų gražių akyčių, nebegirdėsiu lojimo negalėsiu apkabinti ir nepaleisti... Taip skauda vidui nežinau kur dėtis ką daryti, kad tas skausmas bent šiek tiek sumažėtu... Jis buvo mano geriausias draugas, pilnas gyvybės gyvenimo džiaugsmo... Nelaimė atsitiko mums prieš savaitę kai pastebėjom akyčių ir ausytės uždegimą, kadangi studijuoju Kaune, negalėjau jo pati nuvežti nuvežė tėtis ir suleido jam kažkokių vaistų... Šuniukui blogėti pradėjo akyse ką suvalgė tą išvėmė, po to nebevalgė visai vėmė praktiškai bent po 4-5 kartus per dieną, silpo juodai nuvežėm pas veterinarą sako gali būti, kad inkstai atsisakinėja, bet viską nustatė iš apčiuopos, tada nuvažiavom pas kitus veterinarus kur padarė kraujo šlapimo tyrimus nustatė: kasos uždegimą, inkstų atsisakymą, kepenims iš vis blogai, diabetas ir pasakė, kad vilčių nėra, bet mes nepatikėjom nes jis buvo visiškai sveikas ir per naktį tokios ligos neatsiranda, nuvežėm dar pas kitą veterinarę, kuri pasakė priežastį - suleisti blogi vaistai, kurie jam visiškai netiko. Vienintelė viltis lašalinėmis plauti organizmą ir bandyt atstatyt kepenytes, nes visi organai veikia, tik kepenytėm labai blogai.. Po pirmos lašalinės šuniukas akyse atsigavo vizgino uodegytę, lakavo net žaisti bandė, bet parsivežus namo vėl pablogėjo visą savaitgalį lašinom lašalines, bet jis vis tiek vėmė ir silpo.. Veterinarė davė kažkokį aparatą, kuris turėjo jam padėt (kepenys užsikabina nuo lašalinių ir pradeda vėl atsigavinėt), bet mūsų atveju jos nepadėjo, šuniukas vakar buvo visai silpnas ir naktį užgeso jo gyvybė... Neįsivaizduoju kaip palengvinti tą širdgėlą kaip susitaikyti, kai akyse stovi vaizdai kaip jis vasarą gulėdavo po savo mėgstamiausiu krūmeliu, kaip aplodavo visus svetimus einančius pro šalį, kaip ateidavo pas mane ant kelių ir susiriesdavo į kamuoliuką, kaip gulėdavo padėjęs galvą ant radiatoriaus, kaip besąlygiškai mums atsidavė ir mus mylėjo... Padaryčiau viską, kad galėčiau jį bent kartą dar apkabint... Taip skaudu atrodo netekau dalelės savęs, aš su juo užaugau jis man buvo tikras šeimos narys.. Pirmą kartą mačiau kaip tėtis verkė kruvinomis ašaromis... Didžiulė netektis mūsų šeimai... Palaidojome savo sodyboje jo mėgstamoje vietoje, kad visada būtų šalia mūsų...

Kai pries daug metu netekau savo mylimo suns, buvau pasizadejusi, kad daugiau tai jau niekad gyvunu neturesiu. Ir savo pazado laikiausi. Kazkuri laika. Kai priklydo i musu namus kazkieno ismestas suo, neplanavau jo prisiimt i sirdi. Bet seriau, rupinausi ir... galiausiai mylejau. Nebuvo ji nei veisline, nei ypatingai grazi, nei protinga, bet susirgusia veziojom pas veterinarus, nemenkus pinigus isleidom, bet... kova pralaimeta. Vezys nugalejo. Nebera mano suniuko. Ir vel pasizadu daugiau niekad netureti jokio suns. Nereikia. Paskui tik skausmas lieka o juk tai buvo tik gyvunas. Bet tai buvo draugas, tai buvo seima.

Jau 3 mėn. kai išėjęs amžinybėn mūsų numylėtas šuniukas. Kaip aš sakau, tai ne šuo- o didysis gyvenimo palydovas, mokytojas, tai kiekviena akimirka perpildyta rūpesčiu, meile, dėmesiu ir buvimu drauge. Po jo mirties buvau katastrofinėje būklėje , šeimoje sielvartas - žodžiais nenusakomas.Supratom kad be šuns,, nuvažiuos stogas" ir štai turim tos pačios veislės bėgiojantį naują augintinį. Skausmui nurimti tikrai padeda.