Berniukiškas elgesys

Sveikos, Mamytes.
Prasau Jūsų patarimo.Aš prižiūriu mergaite dvieju su puse metu. Pirmus kelis mėnesius kuo puikiausiai sutarėm.Be jokių ašarų likdavo su manim.Kelias savaites buvo tevam atostogos ir nereikejo prižiūrėti. Kai atėjau po atostogų ištiko šokas.Mano mergytė visiškai pasikeitus.Pradėjo aiškiau kalbėt Dabar gerai suprantu,ko nori..Atsirado ožių nemažai.Jau taip lengvai neįkalbėsi, bet čia dar nieko.Su viskuo galima susitvarkyt.Bet kad išeitų mama į darbą reikia valandos, nes isterija neišpasakyta..sudomint niekaip..nes per klykima net nemato ir negirdi.Kai mama išeina paverkia kelias minutes ir vėl mes draugės. Bet mamai širdį skauda palikt ją rėkenčią, tad visa atsisveikinimo procedūra užtrunka valandą.. Iki pasikūkčiojimo.Ir šiaip visa diena klausinėja, kur mama, kur tėtis.Vis paaiškinu. Prieš atostogas tokių klausimų nekildavo.Gal galėtumėt,ka patarti?Kaip man elgtis, o gal mamai,ką pasiūlyt? Nes nesuprantu,kas nutiko..tiesiog jau net baisu eit prižiūrėt, nes žinau,kad vėl isterija bus..kuri ne tik mamai skaudina širdi, bet ir pačiai mergaitei nieko gero..o man taip pat nelengva, nes labai myliu vaikus. Ačiū

Manau,mamai skaudziau ,nei vaikui. Nereikia tokiu ilgu atsisveikinimu. Tiesiog ,dabar mama iseina,ate.Ir mauti pro duris,kuo trumpesni laika draskant vaikui sirdele,pati sakai,kad kai mama iseina,kelios minutes ir ji nurimsta,vadinasi didzioji isterijos dalis kol mam namie... todel sakau,geriausia,kad mama iseitu be ilgu ceremoniju,be bandymu nuraminti,be ilgu atsibuciavimu ir aiskinimu,kad greit gris. Bent jau mums tai pavyko per kelias savaites suprasti,kad kitaip nebus,kad mama vistiek iseis,o isejus pareis

Tikrai, būtina sutrumpinti visą atsisveikinimų ceremoniją. Vaikai labai jaučia kai mamos pergyvena ir jiems tos emocijos persiduoda. Švelniai, trumpai ir tvirtai atia. Ir einat savo veikla užsiminėt. O kad klausinėja irgi natūralu, juk vaikas nori būt užtikrintas, tai teks milijardą kartų per dieną kantriai paaiškinti kur mama ir kada ji grįš. Beje bent jau su mano vaikais gerai veikia detalūs paaiškinimai. Na tarkim einat su vaiku pusryčiauti ir sakot, kad ir mama dabar darbe su kita teta arbatą geria. Žaidžiant paminėti, kad mama dabar sėdi prie kompiuterio ar kalba telefonu ar pan (na priartint prie realybės). Einant pasivaikščiot į lauką galima papasakot, kad dabar mama bendrauja su dėdėm ir tetom, kažkur važiuoja ar pan. Ir vis primint, kada mama ateis. Manau neverta stengtis išsisukti nuo kalbų apie tėvus lyg tai būtų tabu. Gal kaip tik kokiu momentu verta pavartyti šeimos nuotraukas? Dar profilaktiškai galima pasekti kokių savos kūrybos pasakėlių apie mažą berniuką/ mergaitę kurio mama ir tėtis vis išeidavo, kažką veikdavo, vaikas irgi tuometu kažką darydavo nors jam ir liūdna būdavo.. Bet ateidavo laikas ir visa šeimyna vėl būdavo kartu ir jau tada tikras smagumėlis!
Na bent jau su mano vaikais tokie dalykai veikia, o kaip su kitais nežinau
Sėkmės

Ir mūsų merginai atėjo šis NE laikotarpis, nors 2 metukai bus tik lapkrityje visas jos gyvenimas dabar NE, nors mūsų tai per daug nevargina - tiesiog tai priimi kaip naują tarpsnį vaiko raidoje, ir iš dalies džiaugiesi, kad vaikas vietoj nestovi, keičiasi, praeina tam tikrus etapus ir pan. Tiesiog tokiais atvejais labai suvoki, kad mano vaikas AUGA.

pas mane irgi tas pats,bet mes po biski susitariam...jei einam kur zaisti ir nenori tada vaziuoti namo,sakau kita karta nebe ateisim...jei valgo ir zaidzia su maistu (na nesamones daro meto) tai sakau maistukas verks,kad ji metai...jei zaislu nesitvarko,sakau atiduosim kitam lekiukui kuris myles ir rupinsis...na ir su viskuo kitu taip pat...tai kol kas mums tai padeda

Mažėlis iki tos 3 metų krizės dar nepriėjo , nors jaučiu prieisim gana greitai, nors dar tik 1,9 m teturim. O vat vyresnėliui (dabar jam beveik 16m) ta krizė (tik tuo metu aš nežinojau nieko apie tą krizę) prasidėjo 2,5 metų. Tiesiog visai nebebuvo galima susikalbėti su vaiku, nei gražiuoju, nei piktuoju. Nebetekusi kantrybės nusivedžiau vaiką pas psichologę vaikų poliklinikoje pasiaiškinti kas gi tam mano vaikui nutiko. Jau net pagalvojau, kad čia gal man pačiai kas nors nutiko, kad nebemoku su vaiku bendrauti . Psichologė maloniai mus priėmė, truputį pasikalbėjome, vaikas tuo metu smalsiai apžiūrinėjo kabinete esančius žaislus, o po to aš išėjau ir palikau juos vienu du kabinete. Grįžti man buvo liepta po geros valandos. Po visko psichologės atsakymas buvo toks: protingas, gabus vaikas, viskas su juo gerai, tik... pusmečiu anksčiau prasidėjusi trejų metų amžiaus vaiko krizė. Tai krizė, kai vaikas ima save suvokti kaip atskirą, individualų asmenį, kai ima atsiriboti nuo tėvų ir pradeda savarankiškiau eiti per gyvenimą, bet tuo pačiu metu jam vis dar reikia ir tėvų pagalbos. Receptas: kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė bei diplomatija, jokių mušimų ir pan. dalykų, kuo ramiau (esant reikalui griežtumas turi būti, bet ramiame fone) stengtis su vaiku apsieiti. Psichologė paguodė, kad per pusmetį viskas turėtų normalizuotis. Tiesą pasakius taip ir buvo . Kantrybės ir diplomatijos reikėjo tikrai daug . Bet tai atsipirko

Kaip matau dabar jau nebe 2,5 metų vaikams trejų metų krizės prasideda, bet jau dvimetinukams . Kažin kas bus dar po 10 metų

Sėkmės visoms mamytėms krizės laikotarpiu

Kaip gera, kad paskaicius foruma, atsirado aiskumo, kas yra mano vaikui As jau maniau, kad sis "NE" laikotarpis su riksmu, isteriju priepoliais niekad nesibaigs. Atrodo, visai neseniai, ziuredama i svetimus isterikuojancius vaikus mintyse dziugiai pagalvodavau, kad "mano vaikas ne toks" , su juo galima susitarti O kad as tada buciau zinojus, kaip as klydau Nors mano mazasis visada turejo charakteri ir zinodavo, ko jis nori, atejo TA diena...kai jis pradejo nebezinoti, ko jam reikia, del visko priestarauti ir vesti is kantrybes mama ir teti Namai kartais panasus i minu lauka, tik ir ziuri, kad kas "nesprogtu"...

Mano sūnui taip pat labai jaučiasi pasikeitimas, bet mamo- tai reiškia, kad mūsų vaikai auga Labai tiksliai apibūdinami dvimetinukai: http://www.austejosb...antrieji-metai/

Super straipsnis Aciu tau

super tikliai apibudinta

Nėra už ką Smagu pasidalinti informacija, kuri yra aktuali mamoms Man jis irgi labai patiko

Gerai,kad ir aš radau šią temą,kažkoks siaubas Pas mane dvi dukrytės pametinukės,tai mažesnei dukrytei tą krizė prasidėjo kiek per anksti,kažkur nuo 1,6 mėnesių,nes "nusižiūrėjo" iš vyresnėlės.Kai vyresnėlei parsidėjo krizė,mažoji greitai perprato,vaikai labai greitai įsisavina blogus dalykus,žodžiu baisu,ir vyras ir aš nebežinom ką daryt,kantrybė kartais atrodo tuoj trūks,abi kartu kai pradeda isterikuot,mažoji net dreba iš pykčio,jei neįvykdau jos kokios nors užgaidos Na,bet tikiuosi kaip nors išspręsim tą bėdą,lyg jau krypstam gerąja linkme
Ir dar,maniau kad mano mažoji-tarsi angeliukas,iki 3 mėnesių visai neverkė,tik suinkšdavo,jei kas ne taip,buvo nelepi,žodžiu pasakai negalima,tai negalima,ir staiga taip viskas apsivertė,jei pasakau negalima-ji man atkerta"NE"ir dar liežuvį iškiša,dabar ją vadinam velniuku Dabar jei dar tik 1 ir 8 mėnesiai,o vyresnėlei greit bus 3 metukai