Manau laikas ir man papasakoti savąją gimdymo istoriją, juolab kad praeitų metų gruodį manyje užsimezgė ta nuostabi gyvybė, kurią jau supu ant savo rankų...
O prasidėjo viskas nuo to, kad labai troškau turėti vaikelį, pajusti tą nuostabų motinystės jausmą ir kažkuo rūpintis, auginti ir mylėti labiau už save. Tačiau mintis, kad reikėtų atidėti studijas, man nelabai patiko

Norą turėti vaikelį brandinau pakankamai ilgai - gal dvejus metus, o 2006 - tųjų metų rudenį pradėjau gyventi tik ta mintimi, negalėjau nusisukti nuo vaikiškų drabužėlių, daiktų... Širdis šaukte šaukėsi naujos gyvybės. Vaikelio troškimą dar labiau sustiprino rugpjūtį įvykusios mūsų su vyru vestuvės, nuolatiniai klausinėjimai "tai kada", besilaukianti grupiokė, o labiausiai - Supermamos forumai

Viskas... Supratau, kad dėl vaikelio galiu atidėti mokslus (niekur jie nepabėgs

) Širdies šauksmas buvo stipresnis už blaivų protą. Savo nuolatinėmis šnekomis tuo dideliu troškimu "užkrėčiau" ir savo vyrą

Tad 2006m lapkritį jau bandam kviestis gandrus, deja tą mėnesį jie kažkur pasiklydo. Atėjo gruodis... Švenčių laukimas ir dovanų pirkimo bumas padeda užsimiršti jog laukiam to Kalėdinio stebuklo. Praeina Kūčios, Kalėdos... Pilvelį maudžia, kaip ir kiekvieną kartą prieš raudonąsias dieneles, tad suprantu, kad ir šį mėnesį nepavyko

Aidint Naujųjų Metų fejerverkams sugalvoju norą (tikriausiai jau net nereikia sakyti kokį). Taip - NORIU SUSILAUKTI VAIKELIO. Pirmą Naujųjų Metų dieną mano raudonosios dienelės jau antra diena kažkur užtrukusios

Neduoda ramybės mintis, kad gal tikrai mus aplankė tas kalėdinis stebuklas... Nerandu sau vietos... Išsitempiu vyrą į miestą, susirandam dirbančią vaistinę, nusiperkam testą - juostelę... Žinau, kad ryto neišlauksim, bus bemiegė naktis mums abiems. Atlieku visas "procedūras" ir ... Deja... Ryškus
I brūkšnelis nuleidžia mane ant žemės. Nežinau kodėl, bet testo neišmetu. Įdedu jį į stalčių, gal tikėjausi dar pamatyti kitokį rezultatą. Šiek tiek pasėdėjus prie šventinio stalo pavargstu ir einu miegoti. Prieš lipant į lovą dar kartą žvilgtelnu į testą ir tą akimirką atrodė, kad širdis nustojo plakti, sustingau, kaip akmuo, negalėjau nei kalbėti, nei juoktis, nei verkti - nieko. Matau neryškią antrą juostelę, pašaukiu vyrą, kad jis man pasakytų ar ir jis mato tą, ką ir aš, nes man jau vaidenas turbūt... Jis mato tą patį

Mes laukiamės!!!

Negalim suvaldyti savo emocijų, verkiam kaip maži vaikai ir esam tokie laimingi...
Prasidėjo tie nuostabiausi mano gyvenime 9 mėnesiai... Tiek naujų pojūčių per visą savo gyvenimą turbūt neturėjau. Pirmas žvilgtelėjimas į ultragarso ekraną - tada matėm vos kelių milimetrų taškiuką, bet tai jau buvo gyvybė, kuri kiekvieną dieną vis augo ir didėjo... Pirmoji nuotraukytė 11 - os savaičių. Tada jau matėme mažą žmogeliuką su kojytėm ir rankytėm šokinėjantį ir plaukiojantį savo namelyje

Pirmas pykinimas, pirmas pilvelio pakutenimas, pirmas rimtas spyris į šonkaulius - viskas buvo nuostabu... 20 - tą nėštumo savaitę sužinom, kad turėsim sūnelį. Suprantu, kad dabar pats nuostabiausias periodas mano gyvenime. Dabar esam kaip vienas, nešioju tą stebuklą ir taip laukiu, svajoju, kada pagaliau galėsiu paliesti jo mažus pirštelius ir pabučiuoti švelniausią odytę. Tik šios mintys man teikė jėgų visus mėnesius, kuriuos praleidau ligoninėje dėl nuolatinio gresiančio persileidimo, vėliau - dėl priešlaikinio gimdymo... Nors ir sunkiai nešiojau savo atžalėlę, kartu ir su kiekviena diena dariausi stipresnė, nes žinojau jog negaliu pasiduoti ir išskysti. Ypač dabar, kai jau tiek ne be daug - vos mėnuo liko iki TOS DIDŽIOSIOS DIENOS. Bet žmogus juk negali būti visada stiprus, ypač

moteris su savo hormonų audromis. Nuolatinė baimė ir įtampa padarė savo. Labai bijojau pagimdyti per anksti.
Rugpjūčio 17d (gimdymo terminas rugsėjo 5d). Už lango tokia graži, šilta ir saulėta vasara, o širdy kažko taip liūdna ir niūru, laikas slenka lėtai, kaip tik gali slinkti, o tai yra sunkiausia... Užporyt jau bus 37 savaitės, wc jau galėjau apsigyventi, ant šonų jau galvojau pragulos pasidarys, krypuodavau kaip antis, nuolat grauždavo rėmuo, užkietėję viduriai ir visi kiti nėštumo "malonumai" jau pradėjo pabosti. Pradėjau verkšlenti kaip mažas vaikas, seselės pagalvojo, kad man gal gimdymas prasidėjo,

o aš tik norėjau pabūti viena. Budinčios daktarės liepimu man buvo atnešta valerijonų. Tai buvo paskutinis lašas perpildęs mano kantrybės taurę. Valerijonus išpyliau į kriauklę, o pakalbėjus su savo daktare nurimau, ji visada mane nuramindavo, be to po pietų ji budėjo, tad jaučiausi saugi. Gavau patarimą išgerti šaukštą konjako vakare ir ryte gal sumažins gimdos kietėjimus, vaistai jau mažai ką tepadėjo. Gerokai po pietų atvažiavo mama, kaip visada atvežė pavalgyti ir to stebuklingojo konjako. Mums besišnekučiuojant atvažiavo ir vyras. Pamiršau visus savo pergyvenimus, bet jaučiu, kad pilvelis kažko neramus

Nutariu matuoti laiką. Šneku su visais, bet mintys klaidžioja visai kitur. Dieve, 6. 6. 6. 6. 6. 5. 6. min. Viskas taip reguliaru. Mano nuolatinį žvilgčiojimą į laikrodį pastebi mama. Susitraukimai nesiliauja, tad mama pakviečia daktarę. Ji pajuokauja, kad mano pilvelis tikras pokštininkas,

nusiveda į procedūrinį kabinetą apžiūrai. Sako, kad greičiausiai teks važiuoti gimdyti, nes kaklelis atsidaręs jau 3 cm. Tik tada suvokiau kaip arti mano mažiukas šio pasaulio. Pagaliau, pagaliau, po tiek gulėjimo ir saugojimo mėnesių pamatysiu tą ugningą žmogutį, kuris manyje užsimezgė ir taip nuolat veržėsi išvysti pasaulį. Dar pasiklausom vaikelio širdelės, aparatas fiksuoja reguliarius sąrėmiukus. Kaip gera jausti, kad jau vyksta gimdymo veikla, vėl kažkas nauja ir nepatirta, o širdy priverčia plakti mažas jauduliukas ir džiaugsmas, kad visa tai vyksta.

Gaunu leidimą nusiprausti po dušu. Grįžus į palatą pamatau drebantį savo vyrą negalvojau, kad jis toks jautrus, iš akių matau, kad jis laimingas, kaip ir aš.

Belaukiant greitosios dar pasišnekam su palatos draugėm ir daktare. Ji mane pagiria, kad esu puikiai nusiteikusi gimdymui. Draugės palinki sėkmės, paprašau, kad išgertų konjako į mūsų sveikatą,

o mes įsipareigojam pranešti kai viskas bus baigta. Su manimi greitąja važiuoja mama, abi graudinamės, vyras su tėčiu iš paskos. Kūną krečia malonus drebuliukas, ne dėl to, kad man šalta, šiek tiek jaudina ta nežinia kaip viskas bus. Negaliu liautis galvojus, kad tuoj pamatysiu savo sūnelį. Mama ramina, kad nieko nebijočiau, viskas bus gerai, bet nieko negaliu padaryti su savo emocijom visada buvau jautri.

Kelias neprailgo. Pagaliau mes vietoje. Išgąsdina suskilinėjusios priimamojo geltonos plytelės (dar ir dabar prieš akis stovi tas vaizdas) ir tokia niūri, senoviška aplinka. Vaizduotėje tuoj pat šmėsteli stikliniai švirkštai ir piktos, grubios seselės.

Dokumentų pildymas atrodo trunka visą amžinybę, aš gimdau, o seselė klausinėja kur dirbu, kur vyras dirba ir panašių dalykų. Visa tai pradeda nervinti, juolab, kad sąrėmiai jau ne be tokie švelnūs, kaip anksčiau. 20 val akušerė nusiveda mus į gimdyklą. Pasidaro daug ramiau, nes gimdykla jauki ir graži, o akušerės balsas labai malonus, ji šypsosi ir ramina, kad tikrai viskas bus gerai. Suprantu, kad su sūneliu esam gerose rankose. Liepia mums patogiai įsikurti. Ant pilvelio uždeda daviklius ir vėl girdžiu savo kūdikio širdelės plakimą, jis toks ritmiškas tai mane nuramina. Žinau, kad jam viskas gerai. Daktaras ir rezidentė patikrina kaklelį atsidarymas 4 cm. Skauda vis labiau, o laikas slenka taip lėtai. Akušerė vis užklausia ar nenoriu nuskausminamųjų, bet kentėti dar įmanoma, todėl atsisakau. Per sąrėmius labai skauda nugarą, tad akušerė duoda vyrui darbo masažuoti. Jis tai darė labai sąžiningai ir gerai (dar gal 2 savaites po gimdymo jaučiau trynimo pasekmes, bet ačiū jam už tai). Taip daug mažiau skaudėjo sąrėmio metu. Mus palieka vienus. Už lango naktis, o taip nenorėjau gimdyti naktį, taip pat pas vyrą ir klinikose, bet viskas kaip pagal užsakymą. Vėl laikas kaklelio tikrinimui. Apžiūra toookia skausminga, atrodė, kad viduje kas drasko peiliais. Iš akių ištrykšta kelios ašaros, iš lūpų kelios dejonės, matau kaip vyras nusisuka, bet vis dirsteli į mane gailiomis akimis. Kaklelis pajudėjęs vos iki 5 cm. Sąrėmių skausmas po apžiūros tampa aštresnis, kaklelis juda vėžlio greičiu, tad su vyru pasitariam ir susileidžiam epidūrą, juk čia dar tik pusiaukelė, o skausmas mano kūnui jau tampa vis mažiau pakeliamas. Po epidūro labai palengvėja. Jaučiu kaip susitraukinėja gimda, o skausmas toks silpnas. Nuostabu. Mintyse - ačiū tiems, kas išrado epidūrą. Gaunu valandėlę pailsėti nuo skausmo, tarp sąrėmių, spėju užsnūsti, klausausi grojančios ramios muzikos, bet čia vėl laikas kaklelio tikrinimui. Labai bijau vėl to pačio skausmo, bet nieko nejaučiu fantastika. Tačiau kaklelis stovi vietoje, vis tie patys 5 cm. Tad rezidentė nuleidžia vandenis. Jau po kelių akimirkų pradedu jausti, kad skausmas stiprėja, ir taip greitai, kad nespėju prie to priprasti, apie atsikvėpimą nėra net kalbos. Prasidėjo tikras sąrėmių saldumas. Prasidedant skausmo bangai užsimerkiu, sukandu dantis ir įsitveriu į metalinį lovos kraštą taip lengviau iškęsti skausmą. Nežinau kaip kitos moterys gali rėkti aš net norėdama būčiau nei garso neišleidus. Giliai kvėpavau ir įsikabindavau į vyro ranką. Akušerė jau nebeišeina iš gimdyklos, klausia ar nenoriu tuštintis. Per paskutinį sąrėmį kažką panašaus jaučiau. Vėl jaučiu sąrėmį i tikrai noriu tuštintis. Nespėju sureaguoti, kaip į gimdyklą sugūžta visa gydytojų komanda. Akušerė dedasi amuniciją. Rezidentė patikrina kaklelį 10 cm . Turim pilną atsidarymą gimdom. Viską girdžiu ir matau kaip pro miglą, jaučiu tik skausmą. Stengiuosi susikaupti, nes turiu padėti į pasaulį ateiti tam žmogučiui, kurį nešiojau, taip laukiau ir norėjau. Patogi gulima lova, tampa puikia gimdymo kėde. Rezidentė ir seselė laiko mano kojas, kažkur šalia stovi, kaip vėliau vyras sakė apsimiegojęs daktaras, o akušerė prižiūri gimdymą. Liepia iškęsti porą sąrėmių ir tada galėsiu stumti, o taip noriu, bet klausau kas liepiama. Pagaliau gaunu leidimą stumti. Įkvepiu ir iš visų jėgų stumiu. Girdžiu kaip mane giria, kad esu šaunuolė ir man puikiai sekasi, bet jaučiu, kad gana sunkokai. Dar keli stūmimai ir akušerė sako, jog jau mato galvytę, sako, kad vaikelis bus tamsiaplaukis, šie žodžiai taip mane sujaudina, jaučiu, kad tuoj pravirksiu, bet to neleidžia artėjantis sąrėmis. Mintyse kartoju, kad esu stipri ir jau tuoj pagimdysiu savo mažutėlį. Vėl stumiu ir užgimsta vaikelio galvytė, spėju pamatyti jo šlapius plaukučius, ir veidelio kontūrą. Vėl sąrėmis, stumiu sukaupusi paskutines savo jėgas ir jaučiu kaip išslysta vaikelio kūnelis. Krūtinę užplūsta tokia emocijų banga, gerklę užgniaužia, verkiu, esu tokia laiminga, verkia ir vyras, pasako, kad mane myli... turbūt nėra tinkamų žodžių tam jausmui apibūdinti. Esu kažkur tarp dangaus ir žemės, kažkur aukštai, aukštai ir girdžiu tik savo kūdikio verksmą. Ta akimirka liks atmintį amžinai. Ji tokia nepakartojama ir žodžiais nenusakoma, tai reikia patirti, tai reikia pajusti...O tos nuostabios mėlynos akys, taip įdėmiai žvelgiančios į mamą... Dieve, nesiliausiu Tau dėkojus už šią dovaną, už dovaną būti mama
Sūnaus šypsena ir juokas privertė pamiršti tai, koks sunkus buvo nėštumas, kad gimėm per anksti, parą gulėjom inkubatoriuje stebėjimui viskas jau praėjo ir galim būti kartu... Tokie pat neišskiriami, kaip dar tada, kai dar jis augo manyje.
Sūnelis gimė 36 tą savaitę, 2860g, 50cm ūgio su nuostabiais ilgais plaukučiais ir nagučiais rugpjūčio 18d, o dar nėštumo pradžioje sugalvotas vardas puikiai atitinka vaiko charakterį, kuris dar būdamas pilvukyje taip ugningai veržėsi išvysti pasaulį.
Ačiū, kad išklausėt.
Papildyta:Atsiprašau norėjau trumpai, bet gavosi su visomis detalėmis ir ilgai