Kipras - Puslapis 40 - Europa

Sveiki.

Ryanair paskelbus naujas skrydziu kryptis i Malta ir Kipra, Maltos tema ryskiai pagyvejo, o Kipro...

Nesu buvusi nei vienoje is siu saliu.Mes pasvarste visus "Uz" ir "Pries" sikart pasirinkome Kipra, Malta pasilikdami ateiciai, romantiskai kelionei dviems...
Skrisim i Paphos vieni is paskutiniuju- spalio 17-24 dienomis, tikimes ir gero oro, ir silto vandens, ir graziu vaizdu.

Gyvensim Polis, 45km nuo Paphos, nuomuosimes automobili visam keliones laikotarpiui, gaunasi pigiau nei transferis.

Tik visose autonuomos puslapiuose ima bent 30euru uz vaiko kedute, gal kas zinot kokiu psl, kur jos nemokamos?

Internete patikes straipsnis:

Kipras: tikrovės ir legendų išvarginti (I)
[B]
Patariu: į Kiprą vykite balandžio arba rugsėjo mėnesiais. Geriau pavasarį, kai visa sala pražysta akacijomis, bugenvilijomis, rododendrais, ciklamenais, lelijomis ir t.t., – daugybe margaspalvių žiedų, kuriuos Lietuvoje gali rasti tik kambariuose arba šiltnamiuose. Tuomet sklando neišpasakyti kvapai, akyse mirga pakelės spalvos, prieš jas nublanksta balkšvi kalnai ir rusva žemė.
Į šią okupacinių karų ir konfliktų salą-valstybę pakliuvome vidurnaktį. Vos už 5 km nuo miesto esantis naujasis Larnakos oro uostas atidarytas tik metų pradžioje, todėl dar tviska šviežumu ir… tuštumu. Bet kai kurios firmos veikia visą naktį.
Pagaliau. Nedidelis mėlynas „Subaru“ švarutėlis, kvapnus kaip Kipro augmenija. Bet įtampa neslūgsta: automatinė pavarų dėžė, vairas dešinėje, o vairuojama šioje buvusioje britų kolonijoje, kaip ir daugumoje Sandraugos šalių, kairiąja kelio puse. Tokiems išbandymams buvau pasirengęs, tad prie užkardos įkišu į aparatą kortelę ir – visas Kipras prieš akis.
Gerai, kad 4 val. paryčių, kelias su skiriamąja žydinčiais krūmais apsodinta juosta, miestų ir kaimų nuorodos matomos iš tolo, besikartojančios, kryžkelių žiedai nesudėtingi, visur kartojami perspėjimai, kad eismas kairiąja puse, o raudoni nuomoto automobilio numeriai visus perspėja būti atsargiais su šiuo žioplu svečiu. Todėl pamažu nurimstu ir po 70 puikaus kelio kilometrų link Limasolio pajuntu, kad ima snaudulys.
Paieškos naktiniame Limasolyje
Bet snausti nėra kada ir… nėra kur.
Limasolyje gyvena apie 154 tūkst. gyventojų. Miestas įsikūręs prie Akrotirio įlankos ir Bizantijos laikais vadinosi Neapoliu (Naujamiesčiu). Tai didžiausias Viduržemio jūros uostas, vyno pramonės centras ir patrauklus atostogų kurortas su 16 km besitęsiančia jūros pakrante. Vasaros metu čia organizuojamas įspūdingas teatro festivalis, į kurį susirenka trupės iš viso pasaulio. Rudenį vyno gurmanai renkasi Limasolyje į tradicinį vyno festivalį, kur galima paragauti vietos gamybos vyno. Limasolyje dar kryžiuočių laikais buvo pradėtas gaminti seniausias pasaulyje desertinis vynas “Cammandaria”. Tiesa, jis mums pasirodė per saldus…
Šiandien Limasolis garsėja savo alėja pėstiesiems, kitaip dar vadinama Kipro Rivjera, kuri tęsiasi jūros pakrante nuo Amathus įlankos iki senojo uosto. Šio miesto apylinkėse išliko ir senovės istorijos salelės. Į vakarus nuo Limasolio yra viduramžių tvirtovė Kolossi, kuri anksčiau buvo valdovų rezidencija. Čia susižadėjo Ričardas Liūtaširdis su savo išrinktąja Berengarija Navariete, kurios laivas dieną prieš tai sudužo į pakrantės uolas. Tuometinis salos valdovas Isaakas Komninas paėmė nelaisvėn princesę, todėl Anglijos karaliaus kariuomenė ryžosi ją išlaisvinti.
Limasolis patyrė ir genujiečių, ir Egipto mamliukų, ir turkų osmanų antpuolius. Galų gale miestą buvo sugriovęs žemės drebėjimas. Tik prieš 100 metų britams čia pastačius didžiulį uostą, miestas atgijo.
Bet tos nakties 5 val. Limasolio gatvės buvo tuščios, kokios nakvynės nesimatė nė ženklo. Sukom gatvėmis, tačiau iškabos „Hotel“ ar kokių svečių namų niekur nesimatė. Miesto žemėlapis irgi menkai tepadeda: gatvių pavadinimų tiesiog nėra… Padėjo penki vyrai, paryčiui ant statinės žaidę kortomis (kaip ir kauliukai, tai mėgstamas graikų kiprijotų užsiėmimas). Vienas patarė: imkit taksi ir jis jus palydės iki viešbučio. 10 eurų ir – pagyvenęs taksistas šalia tarsi to telaukė. Suko suko gatvėmis, kol pagaliau nugabeno į paslaptingus 2* kategorijos nakvynės namus. 45 eurai be pusryčių – ko gi daugiau miego geidžiantiems reikia. O dar ir su vaizdu į jūrą…
Poilsis trunka 4 val., rytą užkandam savo atsivežtos „provizijos“ (ji visada praverčia kelionėse automobiliu) ir dar keletą valandų pasivaikščiojame puikiomis senamiesčio gatvelėmis, kartu su knygynu įsikūrusioje kavinėje išgeriame kavinuke plikytos kavos (čia jis vadinasi filtruota, apie 7 Lt), žingsniuojame pakrantės alėja ir džiaugiamės 22 laipsnių šiluma, lengvu nešaltu vėjeliu nuo jūros, juo labiau kad iš Vilniaus praneša, jog Lietuvoje spaudžia 20 laipsnių šaltukas ir daug prisnigo… Tuomet Limasolyje ir degintis galima…
Afroditė, Erosas ir anglas-lietuvis
Bet mus traukia Pafosas – vos 40 tūkst. gyventojų turintis archeologų Meka vadinamas miestas. Jis tarsi padalintas į dvi dalis – senąją ir naująją, viršutinę ir apatinę. Patyrę, ką reiškia mieste surasti pastogę, iškart sukame pro Pafoso priemiestį Konia.
Bet prieš tai – žinoma! – kiprijotų pasididžiavimas – į dvi dalis suskilusi deivės Afroditės uola. Todėl pakeliui į Pafosą iš greitkelio išsukame link Pissouri ir vingiuotu kalnų keliuku pakrante spaudžiame link Petros. Jau iš tolo atsiveria nuostabi panorama: šėlstančios jūros bangos, didingi balti kalnai ir prie akmenuoto kranto prisiglaudusi į dvi dalis suskilusi aukšta uola. Kai, anot antikinės legendos, užrašytos „istorijos tėvo“ Herodoto, Dangaus dievui Uranui ir Žemės deivei Gėjai gimė nemylimi vaikai, vienas sūnus Kronosas sunkiai sužalojęs tėvą (nupjovęs penį), kurio kraujo nulašėjo į jūrą, ir tuomet čia iš jūros putos gimė Afroditė – grožio, džiaugsmo ir moteriško žavesio deivė, kurią visą gyvenimą lydėjo jos sūnus, Meilės dievybė Erosas (graikiškai „aphros“ – „puta“).
Didingas reginys! Atminimui pasirenkame įvairiaspalvių raštais išrašytų akmenėlių. Už plento galima išgerti kavos. Bet pajūriu dar pravažiuojame nedidelį Kouklia miestelį, garsėjantį Senojo Pafoso griuvėsiais ir dabar jau sunykusia Afroditės šventykla. Netikėtai patenkame ir į elitinę Afroditės zoną kalnuose – šiuolaikinių Kipro turtuolių teritoriją. Golfo laukai, nuostabios vilos, ištaigingas viešbutis, simbolinė registracija įvažiuojant…
Taigi, Pafosas – viena gražiausių ir seniausių Kipro gyvenviečių. Ieškodami nakvynvietės Konia susitinkame vietos kirpyklos savininką – anglą, kurio seneliai, pasirodo, Lietuvoje gimę žydai ir emigravę baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Malonus vyriškis palydi mus į viešbutį ir padeda apsigyventi už 46 eurus per parą. Paslaugus vyras.
Skiautelė ant vaismedžio
Į pietinėje miesto dalyje esantį Pafoso uostą reikia eiti porą kilometrų. Jeigu keliausi betonuotu pajūrio taku, užtruks ilgiau, užtat gėrėsies bangų mūša į akmenuotą pakrantę, tolimais laivų siluetais ir milžiniška aptverta Afroditės kulto teritorija, kuria archeologai domisi iki šiol. Beje, Kipre yra didžiausia Europoje UNESCO saugomų teritorijų koncentracija.
Eidamas per miestą į senovinę Romos laikų miesto dalį, būtinai praeisi pro III a. p. m. e. statytus vartus ir olas, kuriose kadaise buvo šventyklos, net dirbtuvės („Fabrica“), o dabar teliko gūdžios katakombos su dar nuo šv. Kalėdų pastatytas mitologiniais personažais. Pasak legendos tai šv. Solomonijos, mūsų eros pradžioje pabėgusios iš Palestinos į Kiprą, čia pasislėpusios ir mirusios, buveinė.
Prie įėjimo į olą – didžiulis terpentino vaismedis („fistaška“), galintis augti iki 300 metų ir 10 m. aukščio. Visas jis apraišiotas kaspinėliais, medžiagos skiautelėmis: manoma, kol toks kaspinėlis išbluks, visi tavo norai pildysis…Aplink – Dionizo, Tesėjaus, Orfėjaus, Eono vilos, garsios savo mozaikomis iš dievų gyvenimo. Daugelyje jų dabar įrengti ištaigingi viešbučiai, įkurti muziejai.
Čia jaučiama Afrikos kultūra. Mat Pafosas yra arčiausiai tuometinės Egipto sostinės Aleksandrijos. Romėnai nedaug paveikė šią kultūrą, o Venecijos valdymo laikais miestą savo rezidencija buvo pavertę katalikų vyskupai. Paskutinis aukštas dvasininkas Francescas Contarinis buvo nužudytas 1570 m., kai Nikoziją užgrobė turkai osmanai.
Kildami į miesto centrą (iki viešbučio nuo uosto kokie 3 km), dar užsukame į senovės krikščionių Chrisopolitis baziliką, kurioje repetuoja bažnytinis choras. Prie jos griuvėsiuose išlikęs tarsi pirštas baltas akmuo, prie kurio, pasak legendos, pririšę plakė apaštalą Pavlą. Paskui pasiekiame naują gotikinę stačiatikių bažnyčią Daidalo gatvėje, tačiau ji dar uždaryta.
***
Nedovanotina nepamatyti kitokio Kipro – nuostabių kalnų kaimelių, vynuogynų, atsiveriančių puikių peizažų ir, žinoma, Šiaurės Kipro, kuriame štai jau 36 metai viešpatauja turkai. Bet tie įspūdžiai – kitame rašinyje.

Kipras: nesvetingi kalnai ir saldus vynas (II)
2010-04-06 | Tema: Publicistika
Mūsų kelionę po Kiprą pratęsime tuo pačiu mažyčiu, bet keturiais ratais varomu automatiniu „Subaru Impreza“, kuris ypač pasiteisino kalnų serpantinuose. Aplankyti Troodoso kalnus planavome dar Vilniuje, nes traukė reklaminės mažų kaimelių nuotraukos, baltų-mėlynų namukų spindesys, vynuogynai, viršukalnėse pasimetusių pilių ir vienuolynų kontūrai. Tai ir turėjo būti tikrasis Kipras.
Saldžiojo Vyno keliu
Keliolika kilometrų grįžtame iš Pafoso Limasolio kryptimi ir sukame į kairę mūsų jau minėtos Kouklijos link. Apskritai atstumai saloje atrodo tokie juokingi (tik nuo ištįsusio rytinio Apostolos Adreas rago iki vakarinio iškyšulio yra apie 460 km), kad netrukus jau vingiuojame vis statesnėmis priekalnėmis, pravažiuodami Fasoulo, Georgijos, Kidasio, Agios Nicolaos ir kitus kaimelius, kuriuose mums kelią pastoja tai avių kaimenės, tai didžiuliai statybininkų sunkvežimiai, tai namo remontui važiuojamąją dalį užtvėrę įrengimai. Bet visi labai mandagūs ir, pamatę raudonus nuomojamo automobilio numerius, mielai padeda prasiskverbti.
Tai – Vyno kelias. Kalnų serpantinais jis kyla iki Mandrijos, Kato ir Pano Platres miestelių ir, nepasiekęs turistinio Troodoso kaimo, sulenkęs vingiuotą kilpą, leidžiasi žemyn link Limasolio. Tačiau šio kelio vyndarių sostinė – nedidelis Omodos kaimelis, išsibarstęs tarp vynuogynų vos keli kilometrai žemiau Mandrijos. Jis laikomas etaloniniu Kipro kalnų kaimu. Namai čia paprastai išdažyti baltai, o jaukūs, pilni gėlių kiemeliai ir namų durys – mėlynai. Kovo pradžioje vynuogynai dar styro negyvi, jie dabar karpomi, kad rudenį duotų didesnį derlių.
Pasak interneto svetainės „Vyno gidas“, mėgstantys saldų vyną turėtų būti dėkingi Antikos senoliams, sugalvojusiems jį gaminti iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Būtent dirbtinis vynuogių vytinimas kelis tūkstančius metų buvo vienintelė galimybė pagaminti saldų vyną, nes vytinamose uogose gausėjantys ekstraktai, cukraus koncentracija bei biologiniai ir cheminiai procesai jam suteikdavo atsparumo. Ši savybė buvo svarbiausia, nes nuo oro poveikio ne itin apsaugančiose amforose bet koks vynas itin greitai oksiduodavosi, o saldusis gėrimas dar tapdavo ir nepageidaujamų mielių ar bakterijų atakų taikiniu. Taigi dėl vienų ar kitų priežasčių vėlyvojo skynimo derliaus ar ledo vyno pirmtaku buvo vytintų uogų derliaus vynas.
Nenuostabu, kad tarp visų vyno rūšių ilgiausią nenutrūkstamos gamybos istoriją šiuo metu skaičiuojantis Kipro salos „Commandaria“ vynas yra gamintas iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Šiuo vardu jis vadinamas jau 800 metų, neskaitant du kartus ilgesnės savo pirmtako „Nama“ istorijos. Šis vynas populiarumą buvo pelnęs dar Kryžiaus žygių laikais. Jo mėgėju buvo ir Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis.
Jau rašėme, kad mums nelabai patiko šis saldus ir tąsus gėrimas, kaip ir ispaniškasis „Malaga“. Už tai, kai, pabraidžioję siauromis Omodoso gatvelėmis, vieno senuko buvome pakviesti užeiti į vidų, apstulbome: tai buvo trijų aukštų namas-muziejus-vyninė. Žmogus, kuris prisistatė esąs garsios Sokratų giminės, kaupė visų šių namų 300 metų senumo šeimininkų relikvijas – buities rakandus, aprangą, įrankius, audimo, mezgimo, verpimo stakles, o rūsyje išsaugojęs visus vyno gamybos įrengimus.
Kiprietis mums surengė egzaminą: nuvedė į tolimą ir slaptą vyno degustavimo patalpą ir uždarė duris. Paskui paklausė, kaip iš jos išeisime. Žinome, mes lyg tie vagys buvome pakliuvę į spąstus. Juokdamasis senolis parodė, kaip išsigauti iš patalpos, ten šen paspaudus slaptas svirtis ir sklendes. Jo žmona nebuvo patenkinta tokiu vyro žaidimu su turistais, todėl burbėdama atsisakė parduoti savo austus kilimėlius. Gi už šį spektaklį iš šeimininko už 6 eurus turėjome nusipirkti butelį jo gamybos trejų metų senumo sauso raudono vyno „Socrates“ bei paragauti kiprietiškos naminukės. Į klausimą, ar Kipre leidžiama varyti „samanę“, senukas tik papurtė galvą…
Omodosas garsėja seniausiu Kipre vienuolynu Timios Stavros (šv. Kryžiaus). Pagal padavimą, jis įkurtas apaštalui prilygstančios šv. Elenos. Šventykloje esą saugoma virvės, kuriuo buvo surištas Kristus, atkarpa. Bažnyčioje buvo tylu, grožėjomės gražiausiomis Kipre medinėmis raižytomis lubomis, šventosios relikvijos mums pamatyti nepavyko, o vienuolių celės buvo atviros turistams. Kaimo aikštėje kartu su lengvą vyną gurkšnojančiais senukais išgėrėme kavos. Mus aptarnavo ukrainietė, su vyru čia atvykusi uždarbiauti, bet laisvu nuo darbo kavinėje laiku savininkas jai liepia apkarpyti vynuoges…
Šalti kalnai svetingi britams
Vingiuotas kalnų keliukas mus veda į patį Troodoso kaimelį, kuris išsibarstęs miškingame 1650 m aukštyje. Čia viskas skirta turistams, tačiau dabar kovo pradžia, ir jo gatvelėse tylu, turistų maža, o šalia esantis 37 vietų „Jubilee“ viešbutis mus apgyvendina už 70 eurų (savaitgalį, kai net žiemą čia suguža slidinėtojų būriai, kaina pakyla iki 110 eurų).
Stiprus šaltas vėjas daužo kambarėlio langines, nuo kalnų leidžiasi tirštas rūkas, bet po stora antklode ir su karštos kavos puoduku šildomame būste visai romantiška. Ryte tik +3 laipsniai, šalikelėse sustumtas sniegas. Bandome pasivaikščioti. Čia yra keturi turistiniai takai, tačiau, pabandę nueiti 3 km iki garsiųjų krioklių, atsisakome sumanymo: kalnų šlaitai akmenuoti, tad reikia specialios avalynės, be to, daug kur boluoja sniegas, slidu, o vėjas tiesiog košia mūsų nekalnietišką aprangą.
Pasigrožime miške įsikūrusiomis turtuolių vilomis, kurios dar be gyvybės ženklų, retais Kipro juodaisiais topoliais, Alepo pušimis ir kedrais, nuostabiais kalnų peizažais. Iš rudos akmenuotos miško paklotės jau kalasi edelveisai…
Už poros kilometrų – vadinamasis Olimpo kalnas (nepainioti su Olimpo kalnu Graikijoje…). Tai aukščiausias salos taškas. Pakilę į 1951 m aukštį, atsiremiame į britų radiolokacinės sekimo stoties vartus. Čia anglai iškėlę milžiniškas antenas, šviečia balti lokacijos kupolai.
Po to, kai turkai 1974 m. okupavo šiaurinę salos dalį, Jungtinių Tautų sprendimu buvo suformuota skiriamoji „žalioji zona“ ir buvusiems kolonizatoriams britams graikiškoje dalyje buvo leista palikti dvi karines elektroninio sekimo bazes Akrotiryje ir Dekelijoje. Dabar jos užima apie 3 proc. šalies teritorijos (254 kv. km). Pirmoji tarnauja dar ir kaip NATO kontingento permetimo į Afganistaną bazė, o antroji savo galingas sekimo antenas nukreipusi į Rytų Aziją. Aukščiausiame Kipro Olimpo kalne įsikūręs vienas iš Dekelijos bazės padalinys. Esant šalia mobiliuoju telefonu susikalbėti sunku…
Rizikuojame pasiekti šiauriau už įspūdingų slėnių esantį Kikkos miestelį, kuriame yra didžiausias ir turtingiausias Kipre vienuolynas. Sakoma, kad 1140 m. aukštyje įsikūrusi vienuolių bendrija valdė žemes net Juodosios jūros prieigose, o Kipre ir dabar ji yra turtingiausia žemvaldė. Tvirtinama, kad 1821 m. turkai apiplėšė didžiulius vienuolyno lobius, auksą ir sidabrą išvežę ant 16 kupranugarių.
Kikkosas ir šiandien yra maldinininkų susirinkimo vieta. Vienuolynas pastatytas 1092 m., čia saugomas Dievo motinos Marijos paveikslas, nutapytas vieno iš dvidešimties apaštalų šventojo Luko. Jį esą Bizantijos imperatorius Aleksejus Komninas 1100 m. perdavęs vienuolynui. 1795 m. paveikslas buvo įvilktas į sidabro drabužį, ir nuo to laiko niekas originalo nebuvo matęs. Kalbama, kad ne kiekvienas net ir per apvalkalą šventos ikonos poveikį gali atlaikyti…
Už pusvalandžio kelio pėsčiomis į vakarus Tronitis Panaja kalne aplankome arkivyskupo ir pirmojo nepriklausomo Kipro prezidento Makarios III kapą. Į turtingos praeities dvasininką ir prezidentą ne kartą kėsinosi Graikijos karinės valdžios pasiuntiniai, kurių knibždėjo ir tuometinės ortodoksų bažnyčios Kipre. Jis mirė 1977 m. nuo širdies ligos, bet manoma, kad buvo nužudytas… Makarios III prisakė save palaidoti arti vienuolyno, kur nuo 13 metų patarnavo pamaldose, paskui mokėsi seminarijoje ir dirbo.
Kad neįstrigtume vaizdinguose, bet dar žiemiškuose kalnuose, grįžtame link Troodoso ir jau sukame žemyn į Kakopetriją – dar vieną ypatingą kiprijotams vietą. Įsispraudęs derlingame Solėjos slėnyje, triukšmingos Kariotis upės šlaituose, šis nemažas kalnų miestelis stebina savo siauromis gatvelėmis, pavojingais posūkiais, daugybe bankų ir užeigų.
Gal dėl savo painaus landšafto, miestelio pavadinimas iš graikų kalbos verčiamas kaip „blogas akmuo“. Kuo blogas, sunku suprasti: juk iš rudų uolienų ir balto akmens čia pastatyta daugelis namų ir bažnyčių, sudėta daugybė tiltų, grįstos gatvelės. Kakopetrijoje yra trys bažnyčios, bet garsiausia – šv. Nikolajaus. Ji taip pat yra UNESCO paveldo sąraše. Ji pastatyta XI a. ir garsėja savo įspūdingomis freskomis.
Pasipildome degalų (kalnuose degalinių beveik nėra, todėl tuštėjantis bakas mums jau kėlė nerimą) ir skubame Troodoso kalnų pašlaitėmis žemyn. Oras šyla, peizažas švelnėja, atsiranda daugiau dirbamų laukų, žaliuojančių miškų ir pievų. Skubame į Nikoziją (Lefkoziją), į turkišką zoną. Trečiajame rašinyje mūsų įspūdžiai įgaus šiek tiek politinių spalvų.
Kipras: turkiškoji specifika ir graikiškas desertas (III)
2010-05-04 | Tema: Publicistika
Trečioji mano pasakojimo apie Kiprą dalis šiek tiek užtruko. Po kelionės praėjo beveik du mėnesiai, ir visaip svarsčiau: išsinuomotą automobilį nuo Troodoso kalnų norisi pasukti į turkiškąją salos zoną, tačiau vis kirba abejonės, kad ši mano „avantiūra“ gali sugadinti visą įspūdį apie pavasarėjančios šalies savitumą. Kita vertus, rizikuoti reikia, net įdomu, nors ši išvyka gali būti kiek politizuota.
Konfliktų išdarkyta sostinė
Nuo Troodoso poilsiavietės iki Nikozijos (graik. Lefkozijos, turk. Lefkoša) – tik 80 km. Kelias žemyn nuo kalnų puikus, netrukus prasideda lygumos, žaliuoja pasėliai, dar neatgiję vynuogynai, daržovių plantacijos. Šalies sostinės apžiūrėti neketiname: tai administracinis salos centras su chaotiška architektūra, marga jo gyventojų minia, dulkėtomis gatvėmis. Miestas nualintas ilgai trunkančios nesantaikos, ir, kaip ir visas Kipras, padalintas į dvi dalis. Daugiau kaip 250 tūkst. gyventojų turinčioje sostinėje šiaurinėje turkiškoje dalyje gyvena vos 45 tūkstančiai.
Nikozija nuo 1964 m. Jungtinių Tautų taikdariškų pajėgų „perskelta“ Žaliąja zona, kuri po turkų intervencijos 1974 m., pavadintos operacija „Attila“, tapo siaura dviejų vienos valstybės dalių skiriamąja juosta. Todėl į miesto centrą nevažiuojame o pasukame vakarine jo dalimi tiesiog į pasienio postą. Anksčiau vienintelis toks postas buvo Nikozijos centre, ir kirsti juosta automobiliu, tuo labiau išnuomotu graikiškoje pusėje, buvo neįmanoma. Dabar pervažiavimo punktų daugiau, o už automobilio draudimą tereikia primokėti 25 eurus. Patikrinimo procedūra – kaip sovietiniais laikais: pildai įvairius popieriukus, patikrina pasus, nuobodžiaujantys turkai šio to paklausinėja, dirsteli, ką vežiesi, išrašo leidimą ir – maloniai prašom.
Turkiškoji specifika
Iki Kerinėjos (turk. Girne) – tik 18 gero dvipusio kelio kilometrų. Bet laukai čia skurdesni, menkai dirbami, pakelėse daug reklaminių skydų, visokių nuorodų, užtat dėmesį atkreipia daug naujų minaretų. Dar neprivažiavę Pentadaktilio kalnų grandinės, sukame į kairę: vos už 5 km yra senovinė didžiausia saloje šv. Ilariono (St.Hilarion) pilis-tvirtovė.
Šv. Ilarionas viduramžiais dar buvo vadinamas Meilės dievu. Tapęs šventuoju jis ant dviejų tarp gilaus slėnio iškilusių vadinamo Dvynių kalno (Didymos) viršukalnių pastatė įtvirtinimus, kad apsigintų nuo arabų puldinėjimų, kurie tęsėsi nuo 7-ojo iki 10-ojo šimtmečio. Tvirtovė buvo sujungta į apsaugos grandinę, į kurią įėjo ir Kerinėjos, Bufalento ir Kantaros pilys. Pasak šaltinių, pilis buvo baigta 1191 m., kai į salą atkeliavo Ričardas Liūtaširdis (Richard the Lionheart) – Anglijos karalius, Normandijos, Gaskonijos, Airijos ir Kipro valdovas, kariavęs prieš musulmonus ir miręs vos 41 metų. Pilis suklestėjo per Kipro karaliaus Džeimso I-ojo (James I, arba Jacques I de Lusignan) valdymą XIV a., bet Kipre įsiviešpatavus Venecijos valstybei, ji ištuštėjo. Pilis buvo sugriauta per genujiečių atakas, bulgarų antpuolius.
Dabar tvirtovės griuvėsiai dar primena tris pilies sekcijas, kurių aukščiausia iškilusi net 732 m virš jūros lygio. Išlikusiose salėse ir nišose įrengtos ekspozicijos, kuriose matyti, kaipo prieš 1000 metų gamino valgį, ką dėvėjo kareiviai ir karaliai, kokios puošnios buvo bažnyčios salės, kaip buvo rentos virtuvės, tualetai, kiek daug dėmesio buvo skiriama gėlo vandens surinkimui į cisternas.
Žadą užima vaizdas nuo pilies sienų: tolumoje padūmavusi jūra, reide stovintys laivai, žemai plyti Kerinėjos miestas, prie pat tvirtovės – vaiskiai žali slėniai…
Pačiame uoste didelė pramogų, viešbučių, restoranų pasiūla. Skirtingai nuo graikiškų Kipro miestų čia tave gaudo, vilioja, kone tempia už rankos suvalgyti kebabo, meze (turk. mezeler) su daržovėmis iš 16 mažų karštų patiekaliukų nedideliuose indeliuose, išgerti vyno. Iš tolo matydami Penkių Pirštų (Pentadaktilos) kalną, apsukame senamiestį, 1889 m. britų pastatytus uosto įtvirtinimus ir apsistojame „Dome Hotel“ viešbutyje. Visą naktį po kambario balkonu ošia jūros bangų mūša, kurios lydimas užmiegi nuvargusio miegu…
Negyjantis Kipro skaudulys
Tiesą sakant, Šiaurės Kipro Turkų Respublika, 1983 m. pasiskelbusi nepriklausoma (ją pripažįsta tik pati Turkija), yra ne tik skaudulys vieningam Kiprui, bet ir rakštis pačiai Ankarai, nuo 2005-ųjų pradėjusiai derybas dėl stojimo į ES. Kipras Bendrijos nariu tapo 2004 m., ir Turkijai, pretenduojančiai taip pat įsijungti į ją, iškelta kol kas jai neįveikiama sąlyga: pasitraukti iš salos. O kol kas Šiaurės Kipre nepripažįstamas nei euras, nei Kipro įstatymai, nei prezidento Tasoso Papadopulaso valdžia, nei 2004 m. paskelbtas salos suvienijimo planas.
Nutarę išgerti kavos ir mokėti eurais, buvo priversti ilgai laukti grąžos, kol galiausiai kavinės barmenas numojo ranka: eurų kasos aparatas „nepripažįsta“. Šiaip jau čia gali atsikaityti ir turkų liromis, ir eurais, ir doleriais. O apskritai turkiškoji Kipro dalis daug skurdesnė, bet kita vertus – pigesnė. Graikai kiprijotai kontroliuoja 43 proc. salos (su 77 proc. gyventojų), o turkai – 37 proc. (18 proc. gyventojų). Kipro parlamente iš 80 vietų 24 skirtos turkų atstovams, tačiau po 1974 m. okupacijos turkai jų čia nesiunčia ir jos laisvos.
Turkų zonoje gerai išplėtotas viešasis sektorius, mažmeninė prekyba, tačiau pusė gyventojų dirba žemės ūkio sektoriuje. Ankara iki šiol finansuoja trečdalį jos biudžeto (pernai tai sudarė 400 mln. dolerių). Nedarbas 2005 m. čia siekė 9,4 proc., infliacija – 11,4 proc. (graikiškoje dalyje atitinkamai 4,8 proc. 2009 m. ir 4,7 proc. 2008-aisiais). O apskritai BVP vienam gyventojui šiaurinėje Kipro dalyje tenka daugiau kaip 5 kartus mažiau negu pietinėje.
Kur žuvo Dezdemona…
Žinoma, plika akimi tokio didelio skirtumo nepastebėsi. Geriausia į tai nekreipti didelio dėmesio, nes diskutuodamas tomis temomis su vietos gyventojais gali pakliūti į nepatogią padėtį, kuri bus nejauki net svečiui.
Taigi, sukame iš Kirenėjos į rytus. Apvažiavę Nikoziją žiedu, jau riedame link Famagustos (dar vadinamos Amohostos, turk. Gazimagosa). 160 km bėgančių kelių nuorodose – tik turkiškas miesto pavadinimas, tad ilgai nesusigaudėme, kur važiuojame. Mieste kažkada buvo 365 (!) šventyklos, tačiau dabar jis vadinamas miestu vaiduokliu. Jame tėra apie 45 tūkst. gyventojų. Miestas visiškai išmirė dar XIV a., kai jį užėmė genujiečiai. Tačiau Naujaisiais amžiais jis vėl tapo negyvenamas, nes turkai jame ėmė statyti savo mečetes.
Pavyzdžiui, šv. Nikolajaus soborą osmanai perstatė dar 1571 m., kairiajame jo flange iškėlę smailą minareto bokštą. Nusiauname batus, įeiname spalvotu kilimu. Tylu. Tik keletas musulmonų klūpėdami lankstosi Mahometui. Kažkada čia vyrai ir moterys galėjo melstis kartui, o dabar moterims atskirtas mažytis gardas kairiojoje navoje. Gotiškas fasadas papuoštas Reimso bažnyčios Prancūzijoje stiliaus ornamentika. Kieme auga seniausias Kipre figmedis, kurio amžius siekia 600 metų. O visai šalia – vadinamasis venecijietiškas miestas, statytas 1489-1571 m. Iš jo teliko tik griuvėsiai, senieji vartai ir didelė katedra. Dar aplankome Otelo bokštą, kur, kaip sakoma legendoje, galbūt ir žuvo nelaimingoji Dezdemona…
Desertui – saulė, smėlis ir sidabras
Kadangi Kipre oras sušyla iki 22 laipsnių dieną, norisi dirstelėti, kur gi tie garsūs paplūdimiai. Žinoma, jie kuklūs, nepalyginami su Palangos baltu smėliuku. Išvažiavę pro turkų kontrolės punktą šalia Famagustos (dabar turkai taip griežtai netikrino), judame pajūriu pro Derynėją, Paralminį, Protarą, kasinėjamas neolito laikų gyvenvietes ir atsiduriame Gkreko rage, kur – tik žuvėdros, baltas švyturio bokštas, skurdi augmenija, ruda uolėta žemė ir britų karinių antenų, nukreiptų į Artimuosius Rytus, miškas. Vis vien tai turistų pasivaikščiojimo zona.
Už keliolikos kilometrų – kurortinis miestas Agia Napa. Iš čia vos 60 km iki Larnakos, iš kurios netrukus pakilsime link Frankfurto, tad keletą dienų reikia skirti saulės vonioms ir šiaip poilsiui. Sako, tai britų įžymybių pasilinksminimo vieta. Čia vyksta daug pramoginių renginių, prieš 3 metus buvo surengtas net sirtakio šokio pasaulio čempionatas.
Tačiau kovo pradžioje daugelis užeigų ir viešbučių dar neveikė (mes apsigyvenome gana pigiuose „apartamentuose“, kurių daugumą pagal sutartis jau buvo apgyvendinę danai ar olandai). Tiesa, paplūdimys jau viliojo saule, skaidriu vandeniu ir savo tuštumu, tad nepraleidome progos prigulti ant tuščių ir vėjo išvartytų gultų. Vakare atradome puikaus interjero ir visai padorią kavinę “Jello“. Dar didesnis nustebimas buvo, kai taurę graikiškosios „Metaxa“ mums atnešė… Dovilė. Pasiilgusi lietuviškos šnekos mergina nuo Utenos čia dirba jau dveji metai ir šiemet pakvietė dar dvi lietuvaites. Iš tiesų, kur tų lietuvių nesutiksi…
Kitą rytą pakeliui į Larnaką, kaip juokaujame, „desertui“ nuskubame už kokia 40 km nuo šio miesto link Limasolio esantį kalnų miestelį Lefkarą, garsėjantį savo sidabro dirbiniais ir siuvinėjimo rankdarbiais. Iš tiesų, kalnų gyvenvietės parduotuvės išdabintos sidabro dirbiniais, čia pat dirbtuvėse kala metalo dirbinius, o moterys gatvėse mezga ir siuvinėja įvairiausius raštus. Sunku atsispirti pagundai, juo labiau, kad ir nebrangu…
***
Bet – laikas traukti į Tėvynę. Kažkur giliai pradeda kirbėti jos ilgesys. Nors temperatūros skirtumas tarp Kipro ir Lietuvos tuomet buvo kokia 40 laipsnių, tačiau – vėl pustuštis Larnakos oro uostas, sausakimšas Frankfurtas, ilgas laukimas, kol pagaliau pro iliuminatorių žvelgiame į apsnigtus ir šaltuko kaustomus Lietuvos laukus.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis