jokios agresijos niekada nebuvo ir jokiu baimiu palikti suni kambaryje kur yra kudikis. Dukryte ir dabar nepraeis pro sali nepagloscius, ar nepatrynus jo. As manau, kad vaikas augdamas su gyvunu niekuomet jo nenuskriaus.
Na mes ir turime labradoru veisles suni, jam sesi metai, dukrytei penki. Kai parsivezeme dukryte is ligoines leidom suniui ja apuostyti. Veliau jis tik prieidavo pauosineti, ar palaizyti koja ar ausi jokios agresijos niekada nebuvo ir jokiu baimiu palikti suni kambaryje kur yra kudikis. Dukryte ir dabar nepraeis pro sali nepagloscius, ar nepatrynus jo. As manau, kad vaikas augdamas su gyvunu niekuomet jo nenuskriaus.
jokios agresijos niekada nebuvo ir jokiu baimiu palikti suni kambaryje kur yra kudikis. Dukryte ir dabar nepraeis pro sali nepagloscius, ar nepatrynus jo. As manau, kad vaikas augdamas su gyvunu niekuomet jo nenuskriaus.
Neseniai gimė vaikutis, o namie turim ~10m amerikiečių stafordšyro terjerę. Tai pakolkas šuo šalinasi vaiko, ypač, jeigu rėkia, tai į kitą kampą/patalpą bėga Bet jokių urzgimų niekada nebuvo (šuo ir šiaip niekada ant žmonių neloja, neurzgia), tik kartais pradeda dūsauti-pavydėti, kai su vaiku kalbamės O pagrindinė problema - tai vis dėlto plaukai, jų yra ir ten, kur šuo niekada neįleidžiamas 
Bet jokių urzgimų niekada nebuvo (šuo ir šiaip niekada ant žmonių neloja, neurzgia), tik kartais pradeda dūsauti-pavydėti, kai su vaiku kalbamės O pagrindinė problema - tai vis dėlto plaukai, jų yra ir ten, kur šuo niekada neįleidžiamas
Siuo metu laukiuosi ir labai noriu, kad mano sunus augtu apsuptas gyvunu, kad nuo mazens, nuo pat pirmuju dienu ismoktu ju nebijoti, jaustu pagarba ir neliktu abejingas. Pati savanoriauju gyvunu prieglaudoje, tad labai tikiuosi, kad ir atzala neliks abejinga. Plius planuojame atityje keltis toliau uz miesto gyventi, ten tikrai turesim ne vien suniuka ar kaciuka... Zodziu, as uz vaiku ir gyvunu bendravima. O kas del svaros namuose, tai namuose savru turi buti visada,o ne vien vaikui esant. Visisko sterilumo idejos namuose as nepalaikau.
QUOTE(Katute @ 2014 11 09, 23:01)
Siuo metu laukiuosi ir labai noriu, kad mano sunus augtu apsuptas gyvunu, kad nuo mazens, nuo pat pirmuju dienu ismoktu ju nebijoti, jaustu pagarba ir neliktu abejingas. Pati savanoriauju gyvunu prieglaudoje, tad labai tikiuosi, kad ir atzala neliks abejinga. Plius planuojame atityje keltis toliau uz miesto gyventi, ten tikrai turesim ne vien suniuka ar kaciuka... Zodziu, as uz vaiku ir gyvunu bendravima. O kas del svaros namuose, tai namuose savru turi buti visada,o ne vien vaikui esant. Visisko sterilumo idejos namuose as nepalaikau.
pritariu Jūsų nuomonei
Esu didelė šunų/bei visų gyvūnų mylėtoja, ir mano vaikai visada augo su gyvūnais ir niekada niekuom nėra sirgę ,aš sutinku, kad visiško sterilumo idėjos namuose ir nepalaikau.O tvarkytis, palaikyti namuose švarą būtina 
Turim dviejų mėnesiukų mažylį ir auginam du šunis. Problema atsirado parsivežus mažylï namo ta, kad šunys jau 5m kai miega su mumis lovoje. Teko abi iškraustyt miegot ant sėdmaišių šalia lovos. Priedo , kad nereiktų kasdien po n kartų valyt grindis vyras nupirko dulkių siurblį - robotą. Užstatom tam tikrą valandą prasiurbti namus ir nereik sukti galvos dėl besivoliojančių ant grindų. Palengvėjo gyvenimas du kartus , o planuose ne tik antras vaikas, bet ir trečias augintinis.
, o planuose ne tik antras vaikas, bet ir trečias augintinis.
Va va, kai yra NORAS, tai ir galimybes atsiranda ir budas viska suderinti... Tas robotukas yra superinis dalykas ir pagalbininkas namuose 
Vyro taksas buvo ipratintas lovoj miegoti. Ne visada, bet uzsukdavo kartas nuo karto, tai kad nekiltu jokiu nesusipratimu ateity, mes jau dabar nebeleidziam lipt i lova - miega savo guoliuky, nestresuoja ir nemanau, kad bus kokiu sunkumu del to 
Labai zaviuosi zmonemis, kurie sugeba suderinti savo vaiku ir augintiniu buvima vienuose namuose
Vyro taksas buvo ipratintas lovoj miegoti. Ne visada, bet uzsukdavo kartas nuo karto, tai kad nekiltu jokiu nesusipratimu ateity, mes jau dabar nebeleidziam lipt i lova - miega savo guoliuky, nestresuoja ir nemanau, kad bus kokiu sunkumu del to Labai zaviuosi zmonemis, kurie sugeba suderinti savo vaiku ir augintiniu buvima vienuose namuose
Pasidalinsiu savo neilga patirtimi. Turime kūdikėlį namuose jau trys savaitės ir Toriuką (Džeko raselo terjerą) tris metus. Labai viskas sunku, labai. Šuns šeimininkas yra vyras, todėl kai jis paima dukrą į rankas, šuo irgi reikalauja dėmesio, lenda prie mergytės, nori baksnoti ją,bet negaliu sakyti, kad piktybiškai. Taip jis baksnodavo ir mano/tėvų šunį, kai kviesdavo žaisti. Kai aš imu dukrą į rankas, jam vienodai šviečia. Prasidėjo diegliukai, jungiam feną, kad nuramintume, o seniau šuniui pajungdavom ir žaisdavo jis, lakstydavo kaip pašėlęs O dabar turi jis būti ramiai, nes taip migdome vaiką. Sunkiausia yra ėjimas į lauką. Šuo buvo pripratęs kas dvi-tris valandas būti vedamas, o dabar jau rečiau ir trumpiau. Kol vaikas miega, aš greitai bėgu šunį vedžioti, bent 10min. (už tokią vaiko nepriežiūrą manau nereikia sakyti kas man gręsia). Su vaiku į lauką retai einu, nes diegliukai, tai pastoviai verkia, su rėkiančia išeiti nesinori. Dar visi šuns žaislai yra cypsintys, tai nori žaisti, o vaikas miega. Ateina paštininkas, paskambina į duris, šuo pradeda loti. Vienžo, man tikrai sunku (vyro darbo valandos labai ilgos, gyvenam užsienyje, tai tėvams nenuveši), bet viena aišku: mylim abu savo vaikus, apie prieglaudas net kalbos nėra. Bet nėra viskas taip gražu kaip tikėjomes/norėjome.
O dabar turi jis būti ramiai, nes taip migdome vaiką. Sunkiausia yra ėjimas į lauką. Šuo buvo pripratęs kas dvi-tris valandas būti vedamas, o dabar jau rečiau ir trumpiau. Kol vaikas miega, aš greitai bėgu šunį vedžioti, bent 10min. (už tokią vaiko nepriežiūrą manau nereikia sakyti kas man gręsia). Su vaiku į lauką retai einu, nes diegliukai, tai pastoviai verkia, su rėkiančia išeiti nesinori. Dar visi šuns žaislai yra cypsintys, tai nori žaisti, o vaikas miega. Ateina paštininkas, paskambina į duris, šuo pradeda loti. Vienžo, man tikrai sunku (vyro darbo valandos labai ilgos, gyvenam užsienyje, tai tėvams nenuveši), bet viena aišku: mylim abu savo vaikus, apie prieglaudas net kalbos nėra. Bet nėra viskas taip gražu kaip tikėjomes/norėjome.
Turit labai aktyvios veiklos reikalaujanti suni, kuriam jau ir siaip reikia nemenkai kruvio ir uzsiemimu... Pradzia sunki, bet vaikeliui paugejus tikrai viskas palengves, tad linkiu daug kantrybes
O mano teveliai neseniai isigijo antra suni. Vieno neteko, nesusigyveno su ta mintimi, kad vienas suo namuose ir nesusivalde. Mociute bande moralizuot mano mamuka, kad kvailyste padare, juk jau mociute pati tuoj pataps,o cia suo... Beda viena mat
Mano mama atkirto, kad paleis anuka kartu su sunimis ropot ir tiek bedos, juolab, kad ir gyvenam mes ne kartu
O mano teveliai neseniai isigijo antra suni. Vieno neteko, nesusigyveno su ta mintimi, kad vienas suo namuose ir nesusivalde. Mociute bande moralizuot mano mamuka, kad kvailyste padare, juk jau mociute pati tuoj pataps,o cia suo... Beda viena mat
Mano mama atkirto, kad paleis anuka kartu su sunimis ropot ir tiek bedos, juolab, kad ir gyvenam mes ne kartu
mes auginam parsono raselo terjerą, kai sužinojau, kad laukiuosi, pradėjau ieškoti visokios informacijos apie šuns ir kūdikio draugystę, pirmą susipažinimą ir t.t. ,šunį auklėjom nuo pat parsivežimo iš veislyno, galbūt dėl to nesusidūrėm su tokiom problemom, kaip bereikalingas lojimas namuose, vedžiojamas būdavo dukart į dieną - ryte ir vakare- neskaitant išvykų, kai sužinojau, kad laukiuosi, pasižadėjau sau, kad kiekvieną dieną bent tą kartą į dieną eisiu aš su juo laukan ir būtinai, jei leis laikas ir oro sąlygos, pasiimsiu kamuoliuką jam bent pusvalandį pamėtyti.
pratinau šunį ir prie kūdikio verkimo leidžiamo per youtube, tačiau jis visiškai nereaguodavo, arba pakeldavo galvą, pasižiūrėdavo į mane ir toliau nueidavo miegoti. labiausiai bijojau dėl pavydo, nes kažkur penkių mėnesių buvo pradėjęs pavydėti mano vyrui. vyras apkabindavo, pabučiuodavo ir šunia iš karto keldavo koją pažymėti savo teritoriją namuose, bet narvo pagalbą išauklėjom to nebėdaryti, galvojau, kad jei taip bus ir gimus mažylei, taikysim tą patį auklėjimo metodą, tačiau to neprireikė.
gimus mažylei, vyras nešė jos vilkėtus švarius rubelius namo ir duodavo pauostyti, kai grįžome jau visi, aš pirma įėjau į namus ir pasisveikinau su juo, pažaidžiau, vėliau įėjo vyras su mažyle, leidome pauostyti. Iš pradžių matėsi, kad tikrai jam buvo keista, vos tik pradėdavo verkti ar inkšti lovytej, bėgdavo prie jos ir stiebdavosi žiūrėti, kas čia, galbūt jautė ir stresą, nes dažnai laižydavosi, tačiau dabar nebekreipia dėmėsio kai verkia, nebent tais retais atvejais, kai neaišku ko įsijautė į verkimą, pradeda inkšti ir lakstyti paskui, leidžiam palaižyti, kai guli kėdutej, ateina apuostyt, atneša žaislą jai, padeda prie kojyčių ir laukia nežinau, gal mums tikrai pasisekė su šunimi, nors jo veislė ir stipriai aktyvi, dėmėsio reikalaujanti, tačiau mūsiškis, parsivežus mažylę namo, niekieno neauklėjamas pradėjo miegoti tik savo vietoje, nebelipti į lovą, ant sofos, nebent patys pasikviečiam, tapo kažkiek ir ramesnis. Gal tai pridėjo tai, kad praėjus savaitei po gimdymo aš jau ėjau su juo į lauką ar į šunų aikštelę agility treniruoyėm, susidariau iš karto sau rėžimą, kad betkokiu atveju, pamaitinus kūdikį, keliauju su šunia į lauką prieš vyrui išeinant į darbą ar tai būtų šešios ryto ar septynios. o dabar nusustovėjus ir kūdikio dienotvarkei šokiadieniais aš išvedžioju šunį dar prieš vaikui pabundant, o savaitgaliais vyras. beje, mūsų mažylei 4 mėnesiai. kai kūdikis pradės šlaiužiot, vaikščiot , jei kils problemų, tam turime narvą, beje, kad ir kaip pasitikėčiau savo šunimi, niekada vaiko nepalieku su juo vinu du, jei jis kėdutėje ar lavinimo kilimėlio. tampyt už uodegos taip pat neleisiu, kaip neleidžiu ir sesės vaikams tampyti ar lįsti prie šuns, kai jis nueina į savo vietą, tada vyksta paaiškinimai, kodėl negalima prie šuns ir kaip reikia elgtis su šunimi.
neįsivaizduoju savo šeimos be šuns, nes mes prieš vaiką , įsigijus šunį jau tada tapome šeima. man rodos, tereikia kantrybės, rėžimo ir noro, mažiau nepagrįstų pasiteisinimų.
pratinau šunį ir prie kūdikio verkimo leidžiamo per youtube, tačiau jis visiškai nereaguodavo, arba pakeldavo galvą, pasižiūrėdavo į mane ir toliau nueidavo miegoti. labiausiai bijojau dėl pavydo, nes kažkur penkių mėnesių buvo pradėjęs pavydėti mano vyrui. vyras apkabindavo, pabučiuodavo ir šunia iš karto keldavo koją pažymėti savo teritoriją namuose, bet narvo pagalbą išauklėjom to nebėdaryti, galvojau, kad jei taip bus ir gimus mažylei, taikysim tą patį auklėjimo metodą, tačiau to neprireikė.
gimus mažylei, vyras nešė jos vilkėtus švarius rubelius namo ir duodavo pauostyti, kai grįžome jau visi, aš pirma įėjau į namus ir pasisveikinau su juo, pažaidžiau, vėliau įėjo vyras su mažyle, leidome pauostyti. Iš pradžių matėsi, kad tikrai jam buvo keista, vos tik pradėdavo verkti ar inkšti lovytej, bėgdavo prie jos ir stiebdavosi žiūrėti, kas čia, galbūt jautė ir stresą, nes dažnai laižydavosi, tačiau dabar nebekreipia dėmėsio kai verkia, nebent tais retais atvejais, kai neaišku ko įsijautė į verkimą, pradeda inkšti ir lakstyti paskui, leidžiam palaižyti, kai guli kėdutej, ateina apuostyt, atneša žaislą jai, padeda prie kojyčių ir laukia
nežinau, gal mums tikrai pasisekė su šunimi, nors jo veislė ir stipriai aktyvi, dėmėsio reikalaujanti, tačiau mūsiškis, parsivežus mažylę namo, niekieno neauklėjamas pradėjo miegoti tik savo vietoje, nebelipti į lovą, ant sofos, nebent patys pasikviečiam, tapo kažkiek ir ramesnis. Gal tai pridėjo tai, kad praėjus savaitei po gimdymo aš jau ėjau su juo į lauką ar į šunų aikštelę agility treniruoyėm, susidariau iš karto sau rėžimą, kad betkokiu atveju, pamaitinus kūdikį, keliauju su šunia į lauką prieš vyrui išeinant į darbą ar tai būtų šešios ryto ar septynios. o dabar nusustovėjus ir kūdikio dienotvarkei šokiadieniais aš išvedžioju šunį dar prieš vaikui pabundant, o savaitgaliais vyras. beje, mūsų mažylei 4 mėnesiai. kai kūdikis pradės šlaiužiot, vaikščiot , jei kils problemų, tam turime narvą, beje, kad ir kaip pasitikėčiau savo šunimi, niekada vaiko nepalieku su juo vinu du, jei jis kėdutėje ar lavinimo kilimėlio. tampyt už uodegos taip pat neleisiu, kaip neleidžiu ir sesės vaikams tampyti ar lįsti prie šuns, kai jis nueina į savo vietą, tada vyksta paaiškinimai, kodėl negalima prie šuns ir kaip reikia elgtis su šunimi.neįsivaizduoju savo šeimos be šuns, nes mes prieš vaiką , įsigijus šunį jau tada tapome šeima. man rodos, tereikia kantrybės, rėžimo ir noro, mažiau nepagrįstų pasiteisinimų.
