[neradau tokios temos "tarp vaikinu-iki vestuviu" tai cia rasau]
Pradėsiu iš pradžių. Man 22m., mano merginai taip pat, draugaujam jau 3 metus. Pabundu aš čia vieną rytą, ir toks didelis noras iškilo pasipiršt

beveik viską sudėliojau mintyse, kaip kas būtų ir t.t., susiruošiau jau važiuot žiedo pirkti, ir pakeliui pradėjau abejoti... O gal nereikia dar?.. Na vestuvės būtų dar ne iš karto. Reikia dar mokslus pabaigta abiem (nedaug jau liko), įsitaisyt kokią gyvenamąją vietą, viskas manau vyktų kažkur po pusės metų. Na bet būtų galima viska iš anksto paplanuoti ir t.t. Bet čia ne esmė. Aš noriu pasipiršt, draugė, beveik įsitikinęs, nukristų iš nuostabos (nes kažkaip nesu tas daiktas, kuris daug kalbėtų apie tai ar labai to būtų troškęs nuo pat pradžių) bet sutiktų atsipeikėjus

Problema - mūsų artimieji (mano ir jos). Nei mano tėvai, nei jos tėvai iš viso nepritaria mūsų draugystei, o ką jau kabėti apie vestuves. Nušautų turbūt jos tėvas mane, kai paprašyčiau jo dukros rankos.... Mano tėvai durnium išvadintų ir pan.
Tai vat kilo dilema, ką čia dabar daryti.. Man asmeniškai visai giliai poch.. tie visi tėvai ir t.t. ne su jais aš tuokčiausi ir ne su jais kartu gyvenčiau, bet vat draugei labai rūpi jų nuomonė (tiek jos tiek mano tėvų)... Tai nežinau ką daryti.
Ką patartumėt tokioj situacijoj? Ar jau pirštis ir tapti nušautu durnium, ar palikti viską kaip yra?..