Vis neateina ta PIRMOJI diena, bet bandau save įtikinti jog stresas mane paveike ar dar kas... ( savitaiga veikia
)Savo vyreliui sakau jau kad reikia gal žiūreti kas čia darosi, ar nebus jis tėvelis?? Na ir nusipirkus bei pasidarius testą (beje labai delsiau, maniau kad jau tuoj tuoj.. reikia neskubėti! ) istikrūjų likau apšalus (ir patikėkit ne tik apšalus, tiksliau be amo sedėjau tualete ir negalėjau patikėt, visą gyvenimą perverčiau per 5 minutes..
), jis buvo TEIGIAMAS. Savo miegančiam angeliukui pašnibždėjau "labas rytas teveli.." o jis atsimerkė ir kokias 5 minutes negalėjo pratarti nei žodžio.O poto tik paklausė: Kas? berniukas ar mergaitė ? 
Tai va, visi devyni mėnesiai prabėgo be didesnių vargų, pirmoje pusėje turbūt kaip ir visas, pykino. Buvau gan silpna, galėjau miegoti ir miegoti...O veikti buvo ką, reikėjo darbo, reikėjo ir ruoštis visai kitam gyvenimui.Per šitą laiką įsidarbinau, išsilaikiau teises ir susiradau labai liux gydytoją Krikščioniškuose gimdymo namuose. Manau atlikau viską kas buvo tam laikui svarbu
Artėjo ta didžioji diena, pagal gydytoją ji turejo būti rugsėjo 23d, pagal echoskopą visada rašydavo rugsėjo 15 (ir pati jaučiau kad panašiai ir bus). Rugpjūčio mėnuo prabėgo labai sunkiai ir ilgai.Buvo žiaaauriai karšta ir to pilvo jau nebeturėjau jėgu tampytis
. Rugsėjo pradžioje pradėjau pas gydytoją lankytis kas antrą turbūt dieną, ir vis laukiau kad kažkas pasikeis, pilvukas nukrito, jau net ir pienelio vis išbėgdavo, o gydytoja vis sakydavo kad dar ne laikas, dar niekas nevyksta..Net viena naktį sarėmiai kas 15 min kartojosi, bet kaip supratau buvo netikri, nes maždaug apie 4 ryto užmigau. Paskui jau visais būdais bandžiau savo angeliuką iškrapštyti iš pilvuko 
Ir vyreli kankinau ir sportavau, ir lašiukus gerdavau kad tik tą pilvuką sujudint. Ir niekas nepadėjo, jau net viltį praradau kad išssilaisvinsiu iš to didelio kupsto ant savęs 
Vieną rytą nuvažiavus pas gydytoją pagaliau išgirdau, tai ko laukiau nesulaukiau
.Procesas vyksta, 3-4 cm jau atsidarę, reiks atvažiuoti vakare dar kartą paziureti . O as kaip nieko nejauciu taip nejaučiu... man nei šilta nei šalta.. Nuvažiavau pas mamą į darbą ir pajaučiau kad ....pasirodo ten buvo daug kraujo .Labai išsigandau, paskambinau gydytojai o ji sako mieloji man rods tu gimdai! Atvažiuok Kuomet nuvažiavau apžiūrėjo net dvi gydytojos. Sako panašu jau į 5 cm atsidarymą. Iš tiesų buvau labai nustebus, nes visiškai nieko nejaučiau, o čia man jos aiškina kad gimdau. Įtikinau gydytoją, kad nuvažiuosiu pasiimti daiktų ir už valandėlės grįšiu , vistiek juk be skausmo nepagimdysiu! Turėčiau vistiek kažką jausti jei jau angeliukas skubės pas mane! 
Su vyru dar nuvaziavom į brolienės kavinę pavalgyti sultinuko ( beje ir brendžiuko 100 gramų iš tų nervų išgėriau ) , susirinkau iš namų daiktus ir jau važiuojant atgal į ligoninę sustojom mašiną nusiplauti, juk vistiek nieks nevyksta, koks cia gimdymas??? 
Grįžus į ligoninę gavau daug lašelinių, tą nemėgstamą klizmą .. ir nuleido vandenis.Tada ir pajutau ką reiškia sarėmiai. O siaubeli kaip buvo negerai! Maniau isprotesiu
, lipau ant vyro, ant gydytojos, nežinojau kur lysti. Nors buvom su vyru susitarę, kad gimdysiu be nuskausminimo, prieš galą apsigalvojau.Buvo atsidarymas 7 cm, o as gydytojai sakau VISKAS daugiau nebegaliu. Na kol anesteziologas pasiruošė ir suleido man vaistus pasirode kad ir galas cia pat. Nuėjus (tiksliau nušliaužus šiaip ne taip ) pasitikrint pas gydytoją ji man išrėžė, kad viskas gimdau.O man taaaiip skaaauda...!!! Nejaučiu jokio nuskauminimo. Ketvirta valanda šito beprotiško skausmo ! Pamenu tik tai kad pradėjau rėkti kad gimdau, noriu stumt! Leiskit man stumti!! Gydytoja sukėlė tikrą sąmišį, prilėkė milijonas seselių, akušerė, kita gydytoja.Vyras filmuoja, o visi rekia vienas garsiau už kitą, net negirdžiu ka mano gydytoja sako 
Kaip per krepsinio rungtynes ! (beje tada ir ėjo tos rungtynes kur rinktinė su kroatija lygtais zaidė, tiksliai nepamenu , ir tada kada laimejom tai ir gimė mūsų mažuliukas.Vyrui tuo metu skambino ir pasakojo kas vyksta). Stangos truko 17 min, pamačius savo angeliuką negalėjau patikėti jog cia mano vaikutis. Ant krutines nepagulde, virkštelė buvo per trumpa. 
Paguldė tik tuomet, kada jau buvo aprengtas ir išmatuotas. Mano vyras buvo kaip pamišęs, begiojo po gimdykla tai prie manes, tai prie mažiuko. Taip viskas ir baigėsi, kelias valandėles pagulėjau palatoje salia gimdyklos o poto jau į tą kurioje prabuvau tas tris dieneles, kurios beje buvo man labai NEmielos, labai norejau grįšti namo. Slėgė tai, kad esu be EMILIUKO tėvelio ir ne savo didelėje lovelėje, kurioje dabar jau 3 su puse mėnesio miegam tryse
Uz sekmingą mažuliuko EMILIUKO gimimą esu dėkinga savo KKGN gydytojai Radavičienei, ir už palaikymą savo vyreliui kuris ir nukirpo tą grandinėlę tarp manęs ir sūnelio
