šis pasakojimas Jums bus labai panašus į kitus, bet man tai istorija, kurios aš niekada nepamiršiu, kurią skaitant n-tajį kartą akys vistiek sudrėks, o veide pasirodys dziaugsmo šypsena
o viskas buvo taip
penktadienį atsikėliau ir, nuėjus i tualetą, paaiškėjo, kad mano viduriai siek tiek laisvi(gi visos nėščiosios žino, kad tai - artėjančio gimdymo požymis
). pagalvojau, kad vaikis nieko sau data išsirinko - penktadienis 13d. ir vėl nuėjau i lova.miegojau baisiai ilgai (ko jau seniai nebuvo), sulaukiau iš darbo MB ir nuėjom i Pilies menę bulvinių blynų. Skanavau, nes nežinau kada bebuvau jų valgius
vėliau nuvažiavom pas draugę, pasėdėjom, ji pafotkino mano pilvuką ir išvažiavom. bet kažkokia nuojauta vis kankino. sakiau MB kelis kartus, kad turbūt šiandien, bet, aišku, jis nepriėmė to rimtai, nes jokių rimtų skausmų nebuvo. grįžom namo, atsigulėm, aš įsijungiau TV, o vyras iškart pašonėj lūžo.nieko gero nerodo ir staiga išgirstu toki tylu poksht. sakau MB, kad man rodos vandenų maišas sprogo. jis vos pramerkia akis, pasižiūri, kad niekas nebėga ir vėl lūžta. bet po kokiu 5 min (beveik vidurnakti - 23:55) prasiveržia fontanas. MB pašoka iš lovos, žiuri nieko nesuprantančiomis akimis i mane ir sako: "lova peršlaps! ką daryti?" aš pradedu isteriškai juoktis - ir iš MB, ir iš laimes, kad jau tuoj turėsim savo vaikuti. per ta juoko priepuoli nieko negaliu daryti, todėl vyras paskambina gyd. ir paaiškina, kad JAU. atsistoju, apsiprausiu ir ramiai išvažiuojam i trakus. abu tokie laimingi. mašinoj skamba lengva muzika, o mes stengiamės įsiminti kiekviena akimirka. ramu šilta gera.
taip besišypsodami įžengiame i priimamąjį, kuriame laukia įprastos procedūros - matavimai ir t.t. pirma liūdna žinia - kaklelis atsidaręs per 2.5 cm. ką? juk prieš savaite buvo 4???? Budinti gyd, skambina mano gimdymą prižiūrėsiančiai skyriaus vedėjai,ir klausia, kaip elgtis toliau. kadangi sąrėmiai nereguliarus, neskausmingi, o laiko dėl nutekėjusių vandenų negalima švaistyti, nutaria skatinti... nuo tada viskas lyg per migla...skausmai nepakeliami, nepadeda nei vyro masažai, nei supimasis ant kamuolio. jaučiu, kad išprotėsiu. pradedu reikalaut epidūro. bet pasitaikė akušerė Vyda, kuri buvo užkietėjusi natūralistė, ir vis man aiškindavo, kaip dar savo negimusi vaikeli narkomanu darau... iš pradžių dar jos klausiausi, bet vėliau, giliai nusispjovus, pradėjau reikalaut, kad atvestu man gyd. ji vis išsisukinėjo, kol pagaliau 5 h trukęs košmaras beveik baigėsi, nes atvažiavo mano daktarėlė
Greitai iš namu iškvietus anesteziologę, pradėjo rūpintis manim ir juodai varyti ant akušerės Vydos jau tuoj...beliko sulaukti gerosios anesteziologės... dar10saremiu ir ji bus čia.
9 8 7..
dieve, jau tuoj 6h, o jos dar nėra...
pamažu einu iš proto netekdama vilties išsigelbėt... Vyras daro viska, ką gali - masažuoja, kalbina, padeda atsistot, atsisėst... žiūriu i jo veidą ir jaučiu, kad negaliu jo išleist iš akių, nes kitaip atsidursiu kitoje galaktikoje .
pagaliau ateina anesteziologe, išvaro vyrą už stiklo ir duria i stuburą. Jaučiu ateina sąrėmis... ir nieko.. vos vos skauda, na nemalonu taip.. kiek taisyklingai pakvėpuoju ir praeina... MB šypsosi, leidžiu išgert kavos, nes jau 8h ryto.
pasikeičia pamaina. Vydą pakeičia kita akušerė, kuri tik ir giria mane su MB už taisyklinga kvėpavimą
. 9 valanda. užeina noras stangintis ir stumti sūneli laukan, kuo toliau, tuo tas noras didesnis. bet daktarytė neleidžia, sako: traumuosi vaiką... kenčiu, vėl nepaleidžiu vyro iš akių. Jis žiūri man i akis, kvėpuoja, apėmęs galva ja lenkia kairėn dešinėn pagal kvėpavimo ritmą... tarp sąrėmiu bučiuoja, sako, kad myli, kad aš nuostabi, kad tuoj pamatysim sūneli.. ir vėl sąrėmis ir vėl stangos.. noriu stumt, noriu...
Nebegaliu
Kvėpuok. Kvėpuok.
Ateina akušerė, sako, kad susikaupčiau, stumsim lėlytę laukan, kad dabar reikia atidžiai sekti jos nurodymus. nuo tos akimirkos nebežiūriu i vyrą, akis susmeigiu i viską aiškinančią akušerę.
sąrėmis - įkvepiu - stumiu iš visu jėgų
įkvepiu - stumiu ir įkvepiu - stumiu...
sąrėmis baigėsi...
ir taip kelis kart...
girdžiu: tėti, ateik pažiūrėk į vaiko galvytę
vėl laukiu sąrėmiu
stumiu
ir girdžiu nepaprasta garsą -
sūnus jau čia..
verkia
aš jo nematau, kur jis? pažiūriu i vyrą, kuris stovi apsipylęs ašaromis, ir klausiu "kas?" niekas neatsako... "kas - mergaite ar berniukas?" pagaliau MB prisiminė, kad ir aš dar esu, susiprato ir pasakė, kad sūnus.
padeda tą mažą, šlapią, MANO gumulėlį ant krūtinės... Pijukas, taip nusprendėme jį vadinti, pamažu rimsta.. žiūrim vienas i kita ir žinau, kad niekad jo nebepaleisiu, nepaliksiu, stengsiuosi padaryt pačiu laimingiausiu žmogum pasaulyje...
O kažkam tai buvo tik statistika 2007 07 14 10:15 Pijus 3900 g 52 cm
Prigrasinus vyrui, kad nė akimirkos nepaliktu vaiko vieno, užmigau paveikta narkozės...
atsibudau, o jie, adu mano brangiausi vyrai, stovėjo prie lango ir žiūrėjo i nuostabiai saulėtą nauja pasauli
va tokios buvo pirmosios mūsų akimirkos kartu... dabar gyvenam neblogai, valgom, miegam, kartais jau pakalbam rimtesnėmis temom
myliu Pijuką... myliu vyrą... be proto
dabar galiu pasakyti, kad vaikus gimdome tik dėl savęs... tik kaip to nepamiršti, kai jis užaugs ir krės pokštus mums ?
bet viskas,ką norėjau pasakyti šia ilga istorija telpa į keturis žodžius:
kaip gera būt šeima
