Įkraunama...
Įkraunama...

Dvasinis išprusimas

Mergaikos, tos, kurioms ligų priežastys tik nuo atdaros fortkės ciongo, jus ne čia pataikėt, čia ne diplomuotų medikų forumas. Čia būtent dvasios reikalai gvildenami. Be reikalo makaluojatės biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(Takelis @ 2008 01 11, 22:50)
Mergaikos, tos, kurioms ligų priežastys tik nuo atdaros fortkės ciongo

Tai kad man rods tamsta pats nelabai toj temoj apie tai kalbi g.gif
Atsakyti
QUOTE(feličitavas_tarakonas @ 2008 01 11, 23:52)
Tai kad man rods tamsta pats nelabai toj temoj apie tai kalbi  g.gif


Aš absoliutinu. mirksiukas.gif
Atsakyti
QUOTE(Takelis @ 2008 01 11, 23:02)
Aš absoliutinu. mirksiukas.gif

Na taip, ne toj temoj - tą ir sakau. smile.gif
Atsakyti

Trijų medžių istorija.

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę. Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje.“ Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė:“ Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo.“

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: „Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei.“ Jie kirto medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog pasiimsiu“. Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus.Jei tik juo tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi.


čia
Atsakyti
Džalaladinas Rumi. Filosofas ir kapitonas

Ali buvo filosofas, kuris manė žinąs viską, ką buvo įmanoma žinoti. Visi sutikdavo, kad jis turėjo labai daug mokslo ir meno žinių, ir visgi jis nenustojo kiekvienam gyręsis esąs protingiausias žmogus mieste.

Ali draugui Samui nusibodo toks išpuikimas ir jis visaip bandė padėti Ali plačiau pažvelgti į pasaulį. Deja, jo argumentai buvo bevaisiai. Pakalbėjęs apie tai su pažįstamu jūreiviu, Samas patarė draugui išplaukti į jūrą.

Išplaukęs Ali filosofavo su jūreiviais. Kapitonas kurį laiką kantriai klausėsi netardamas nė žodžio, pagaliau pasakė, jog tokios kalbos jam nusibodo.
- Ar tu išmanai ką nors apie filosofiją?- paklausė Ali.
- Bijau, kad ne,- atsakė kapitonas.
- Kaip gaila, - atsakė Ali linguodamas galvą,- jei nemoki filosofijos, praradai pusę savo gyvenimo.
Kapitonas praleido pastabą pro ausis ir ėmėsi vadovauti laivui.
Jie plaukė jau daug dienų. Ali gėrėjosi savimi ir beveik be perstojo kalbėjo. Jis taip karštai aiškino, kaip ministrai turėtų valdyti savo šalį ir kaip valdovai turėtų spręsti įvairias problemas, kad jam visai nerūpėjo išmokti plaukti.

Kitą naktį, beplaukiant namo, užėjo audra. Laivas pradėjo skęsti, į vandenį buvo nuleista gelbėjimosi valtis, tačiau paaiškėjo, kad ji negalės išlaikyti visų vyrų. Kapitonas ir jūreiviai nusprendė šokti į atvirą jūrą. Kapitonas paklausė Ali:
- Ar tu moki plaukti?
- Ne, - atsakė Ali.
Kapitonas palingavo galvą.
- Kaip gaila, nes jei nemoki plaukti, praradai visą savo gyvenimą.
Tą naktį, audrai nurimus, kapitoną ir jo įgulą išgelbėjo kitas laivas. Net ir Ali buvo išgelbėtas jūreivių, kurie visąlaik laikė jį virš vandens. Nuo tos dienos iš Ali nebuvo girdėti nė mažiausios užuominos apie jo didžiules filosofijos žinias.

Po kelių metų kapitonui, dabar jau artimam savo draugui, Ali padovanojo paveikslą, vaizduojantį laivą audringoje jūroje. Po paveikslu buvo užrašytas dvieilis:

„Tiktai tušti daiktai išlieka vandens paviršiuje.
Išsilaisvink nuo žmogiškųjų savybių ir tu plauksi kūrinijos vandenynu.“

Musa ir piemuo
Kartą gyveno laisvos dvasios piemuo, kuris nei turėjo pinigų, nei jų troško. Viskas, ką jis turėjo, tai buvo tyra ir gera širdis – širdis, kuri plakė meile Viešpačiui. Kiaurą dieną jis klaidžiojo su banda po pievas su savo Mylimuoju Dievu:
- O brangusis Viešpatie, kur Tu esi – Tas, kuriam aš skirsiu savo gyvenimą? Kur esi Tu, Kuriam aš tik tarnas? O Dieve, dėl kurio aš kvėpuoju, iš kurio malonės aš gyvenu, paaukočiau savo avį, kad tik išvysčiau Tave...

Vieną dieną pakeliui į miestą pro ganyklas ėjo Musa – pranašas Mozė. Jis pastebėjo piemenį, kuris sėdėjo šalia savo bandos ir pakėlęs veidą į dangų kreipėsi į Dievą:
- Kur Tu esi, kad aš galėčiau pasiūti Tau rūbus, suadyti Tau kojines ir pakloti Tau lovą? Kur esi Tu, kad aš galėčiau sušukuoti Tau plaukus ir pabučiuoti Tau pėdas? Kur esi Tu, kad aš galėčiau nušveisti Tau batus ir atnešti Tau pieno?

Musa priėjo prie piemens ir paklausė:
- Su kuo čia kalbiesi?
- Su Vieninteliu, kuris sukūrė mus. Su Vieninteliu, kuris yra dienos ir nakties, žemės ir dangaus Viešpats.
Piemens atsakymas papiktino Musą.
- Kaip tu drįsti šitaip kalbėti su Dievu! Tai, ką tu sakai, yra Dievą niekinantys žodžiai. Tu turėtum užsikimšti burną, jei negali valdyti liežuvio. Tuomet bent jau niekas negirdės tavo įžeidžiančių, šiurkščių žodžių, kurie apnuodijo viską aplinkui. Tu turi liautis taip kalbėjęs, nes Visagalis nubaus visą žmonių giminę už tavo nuodėmę!
Piemuo, pažinęs pranašą, atsistojo, ėmė visas drebėti. Ašaroms riedant per jo skruostus, jis klausėsi, kaip Musa tęsė:
- Ar Visagalis Dievas yra žmogus, kad Jis nešiotų batus ir kojines? Ar Jis mažas kūdikis, kuriam reikia pieno, kad Jis užaugtų? Ne abejonės, ne! Dievas yra tobulas, jam nieko nereikia. Kalbėdamas su Dievu taip, kaip tu darei, užtraukei nemalonę ne tik sau pačiam, bet ir visiems kitiems Dievo kūriniams. Tu esi ne kas kita, kaip tikėjimo niekintojas ir Dievo priešas! Eik ir prašyk atleidimo, jei dar turi nors kiek gėdos!
Paprastas piemuo iš tikrųjų nesuprato, nei ką jis tokio grubaus pasakė, nei kodėl pranašas išvadino jį priešu. Tačiau jis neabejojo, kad Dievo pranašas žino geriau nei bet kas kitas. Vos suturėdamas ašaras piemuo tarė:
- Tu uždegei mano sieloje ugnį. Nuo dabar mano burna bus užsiūta.

Giliai atsidusęs jis paliko savo bandą ir patraukė į dykumą. Patenkintas, kad sugrąžino paklydusią sielą, Musa keliavo toliau į miestą, tik staiga į jį kreipėsi Visagalis:
- Kodėl tu įsiterpei tarp Manęs ir Mano ištikimo tarno? Kodėl tu atskyrei mylintįjį nuo Mylimo? Aš pasiunčiau tave tam, kad juos su Manim sujungtum, o ne tam, kad nutrauktum saitus tarp Manęs ir jų.
Musa pagarbiai ir nuolankiai klausėsi Dangiškųjų Žodžių.
- Šis pasaulis sukurtas ne pasipelnymui, juo džiaugiasi visi Mano kūriniai. Manęs nereikia nei garbinti, nei šlovinti. Garbintojas yra tas, kuris siekia iš to naudos. Atmink, jog Meilėje žodžiai tėra tik išorinis lukštas ir nieko nereiškia. Aš nekreipiu dėmesio į žodžių grožį ar jų tvarką sakinyje. Aš matau tiktai širdies būseną. Būtent tokiu būdu Aš pažįstu Savo kūrinių nuoširdumą, nors jų žodžiai būtų ir visai paprasti. Tie, kurie dega Meilės ugnimi, taip pat sudegino ir savo žodžius. Tie, kuriuos saisto taisyklės, nėra tokie, kaip tie, kurie susaistyti Meilės, o tikinti tauta nėra Meilės tauta, nes mylintysis nepripažįsta jokio kito tikėjimo, išskyrus Patį Mylimąjį.
Taip Viešpats pamokė Musą Meilės paslapčių. Supratęs savo klaidą ir apgailestaudamas dėl ano pokalbio, pranašas išskubėjo ieškoti piemens ir atsiprašyti.

Daug dienų Musa klajojo po pievas ir dykumas, kol pagaliau užtiko piemenį, sėdintį prie šaltinio, sutaršytais plaukais ir sudraskytais drabužiais. Jis buvo paniręs į meditaciją ir nepastebėjo Musos, tad šis turėjo ilgokai palaukti. Pagaliau piemuo pakėlė galvą ir pažvelgė į pranašą.
- Aš turiu tau svarbią žinią,- pasakė Musa. – Dievas man sakė, kad kalbant su Juo nereikalingos jokios taisyklės. Tu gali kalbėti su Juo kaip nori, tokiais žodžiais, kuriuos tik pasirinksi. Ir tai, ką aš palaikiau Dievo niekinimu, iš tikrųjų yra tikėjimas ir meilė, gelbstinti pasaulį.
Piemuo atviraširdiškai atsakė:
- Aš esu už žodžių ir frazių. Mano širdis dabar nušviesta Jo buvimo. Aš negaliu paaiškinti tau savo būsenos. Nėra žodžių tai nusakyti kitiems.
Jis pakilo ir patraukė savo keliu. Musa žvelgė į tolstantį piemens siluetą, kol šis dingo iš akių. Tuomet jis patraukė į artimiausią miestą, žavėdamasis pamoka, kurią gavo iš paprasto, neraštingo Dievo garbintojo.
Atsakyti
Skaitantiems rusiškai. Ištraukos iš Lazarevo pastebėjimų apie savo dvasingumo sureikšminimo riziką:

Защищенность и стабильность тела, его функций, неумение отрешиться от привязанностей тела, полное подчинение своим инстинктам приводят к болезни и смерти. Но может существовать защищенность не только тела, но и духа. Абсолютизация духовных потребностей дает неимоверное ощущение своей правоты, превосходства и справедливости того, что совершаешь. При этом я заметил интересную особенность: когда зависимость от духовного «я» становится опасной, агрессия из духовных структур переходит на тело и страдания тела начинают очищать духовную оболочку.

Неумение отрешиться от своей духовности, от чувства правоты и справедливости приводит к поклонению духовному аспекту человека, а затем и к физическому. То есть ощущение полной правоты и истинности – это уже будущая болезнь».

Ощущение своей полной правоты в подсознании трансформируется в ощущение абсолютной вины другого, и включается программа уничтожения виноватого. Как только мы забываем, что Бог управляет каждым человеком, пусть даже самым виноватым внешне, программу уничтожения уже не остановить.

Cамое опасное для души – это внутренняя защищенность и превосходство. Потому что защищенность – это стабильность, то есть остановка энергии, а значит, потеря любви и единства с Богом; любые изменения и разрушения идут от Творца, и творчество тоже невозможно без разрушения и изменений.

Сквозь нас течет энергия, и именно мировоззрение определяет, куда она пойдет и как мы будем реагировать на окружающий мир.

Главные заповеди мы нарушаем не столько поведением, сколько внутренним состоянием.
Atsakyti
o kas yra dvasinis isprusimas? gal galit mestelti koki apibrezima?
Atsakyti
QUOTE(xxl @ 2008 04 21, 14:38)
o kas yra dvasinis isprusimas? gal galit mestelti koki apibrezima?

Yra tokia tema kituose forumuose, įvedus GOOGLE išmeta ne vieną. O aš manau, kad tą terminą kiekvienas žmogus supranta skirtingai. Vieniems tai - religinių ir pan. dogmų žinojimas, kitiems - raštų mokėjimas mintinai ir t.t. Asmeniškai man "dvasinis išprusimas" reiškia sugebėjimą gyvent pagal vidinę išmintį - pagal tai, ką tu pats esi supratęs, kokiais egzistuojančiais dvasiniais dėsniais esi giliai patikėjęs ir kiek sugebi pagal tai gyvent kiekvieną dieną.
Atsakyti
Skaitau Mevlanos `Masnavi`.

1 knyga, 246 eilutė: tu vertini Dievo veiksmus pagal save, bet esi toli nuo tiesos. Gerai pagalvok!

Ir kaip pavyzdys papasakota istorija apie papūgą. Vienas pirklys turėjo papūgą, kuri visada būdavo jo parduotuvėje ir kalbėdavo su pirkėjais, juos linksmindama. Vieną kartą ji netyčia išpylė rožių aliejų iš buteliuko. Šeimininkas supyko ir davė jai per galvą, kuri paliko plika. Paukštis nuliūdo ir nustojo kalbėti. Vieną dieną pro šalį ėjo sufijų dervišas, kuris buvo plikas. Papūga atgijo ir sušuko: `Ei, drauguži! Kaip čia atsitiko, kad tapai plikas? Ar ir tu išpylei aliejų iš buteliuko?`
Atsakyti
1 knyga, nuo 324 eilutės:

Tarp žydų gyveno vienas karalius, kuris vykdė priespaudą, buvo Jėzaus priešas ir krikščionių naikintojas.
Tai buvo Jėzaus epocha: jis buvo Mozės siela, o Mozė buvo jo siela.
Bet žvairasis karalius atskyrė šiuos du pranašus, kurie buvo išvien, dengdamasis Dievo vardu.
Valdovas tarė savo žvairam mokiniui: Eik ir atnešk butelį iš ano kambario.
Mokinys atsakė: Kurį iš dviejų butelių tau atnešti? Apibūdink detaliai.
`Ten nėra dviejų butelių, - atsakė valdovas. – Mesk savo žvairumą ir nematyk daugiau nei vieno!`
`Valdove, - atsakė mokinys, - nebark manęs`. Valdovas įsakė: `Sudaužyk vieną iš jų`.
Kadangi butelis buvo tik vienas, o dėl žvairumo matėsi du, sudaužius neliko nei vieno.
Sunaikinus vieną – abu dingo iš akiračio: žmogus yra žvairas dėl polinkio į bloga ir pykčio.
Atsakyti