Žodžiu, pas mane viskas turėjo būti pagal planą - draugas, piršlybos, vyras, nėštumas, gimdymas ir t.t. Nesvarbu, kad daugumai į mano planus buvo nusispjauti, bet va, maniau, kad kas jau kas, o nėštumas bus kaip pridera, pagal mane... Juk mano kūnas, ar ne?
Kad pastojau, mintis kirbėjo jau iškart po visko
... Kalbėjom su vyru apie vaikutį jau kuris laikas, norėjau kažkuo rūpintis, myluoti, ir mažo šviežiai nusipirkto katinėlio jau nebeužteko... Taigi, mano vaikutis, užgimė ne tik iš didelės meilės, bet ir iš laaaabai didelės tą vakarą užklupusios aistros
Kai dariausi testą, atsakymą giliai širdyje jau žinojau... Parodė vieną juostelę ir kitą "vaiduokliuką". Tai aš, kaip priklauso, prisiskaičiusi SM planuojančių pokalbių, sąžiningai, kas kelias dienas pakartojau testukus ir galop laikiau rankoje testą su išganingom II juostelėm. Tokia keista būsena, nei džiaugtis, nei verkti... Tik tas nuostabus, karališkas jausmas, kad aš nebe viena, kad AŠ būsima mama 
. Ir suvokimas, kad nuo šiol viskas bus kitaip... Prasidėjo mano laukimas... Taip laukiau, kol pilvukas pasidarys matomas. Vis kaišiojau savo pilvą visiems šeiminykščiams po nosimis, sukiojausi visais rakursais ir vis klausiau, ar jau matosi? Niekaip nesupratau, kaip jie vis dar nieko nemato, juk aiškiai mačiau, kad jau toooks pilvas... Smagu buvo, kad manęs visai nepykino, neblogavau, nors pagal planą visų baisumų laukiau, juk knygose rašoma, kad taip būna... Ir baisiai stresavau, kad man neatlieka visų tyrimų privalomų ir ne, kurie pagal SM planą yra privalomi...
Eilinį kartą stengiausi laikytis savo plano ir daug nevalgyti, bet... MB tikrai naktį nesikėlė ir nevažiavo į parduotuvę ledų, užteko ką rasdavau namuose.. o MB jau pasirūpindavo, kad būtų ką rasti
. Miegoti galėdavau, kad ir atsistojus ir tokia palaima tas miegas būdavo... Net dabar gera pagalvojus... ech, miegas, kas tai yra? Jau nebepamenu...Pagal planą turėjo būti berniukas.. Tai rodė ir visi "abra-kadabra" testai, ir būrėja kažkada būrė, o ir mano pačios kvailas įsitikinimas (čia jau kita ilga istorija, kodėl jis atsirado)... Galit įsivaizduoti, kokia buvo mano reakcija, kai gyd. pranešė, kad mūsų vaikelis "labiau neša į mergytę". Buvau kaip šlapiu maišu pertrenkta, vis bijojau į savo vaikutį kreiptis "saulyte", "mažute", nes jei vistik pasirodytų, kad pagal planą laukiamės berniuko, jis taip pavadintas įsižeistų...
Daugiau mažiau viskas ėjo sklandžiai...Atsimenu labai ryškiai, tik kaip kartą susinervinus, kad nejaučiu judesiukų, nuėjau privačiai paklausyti leliuko širdelės tonų... šiaip, kad ant širdies ramiau būtų... Tada mane taip išgąsdino, kad galiu netekti savo vaikelio, davė siuntimą į ligoninę... Priimamajame, perskaitę diagnozę, iš manęs pasijuokė, kad nieko rimta ir t.t. ir pan. ... Tąnakt taaaaip žliumbiau iš baimės, kad nebūtų per vėlu... Prižadėjau ir atsižadėjo visko, ko kažkada norėjau, kad tik viskas būtų gerai... Matyt tada pirmą kartą labai ryškiai ir aiškiai pajutau, koks SVARBUS man mano vaikas, glosčiau pilvą ir verkiau, kad tik manęs nepaliktų... Pagal planą taip būti neturėjo... Rytojaus dieną perėjau krūvas gydytojų ir atsiguliau į ligoninę... Pailsėjau, o mano mažutei tai išėjo į naudą. Pradėjau labiau save saugoti, visur ieškoti patogumo...
Aišku, mama ir sesuo, juokėsi iš manęs, didžiosios planuotojos, su visais "turi būti taip ar anaip", bet man buvo dzin, galvojau apie SAVO, kas buvo tiesiog neįtikėtina, vaikutį ir pamažu pirkau kraitelį... Taip keista buvo matyti namus, pamažu prisipildančius vaikiškų daiktelių, o juk man kažkada vaikai pienu smirdėdavo
... Laikas bėgo, mano mergytė augo, spurdėjo, aš sėkmingai storėjau... Visi pirma pažiūrėdavo į mano pilvą, tik tada į veidą akis pakeldavo. Nors aš sau atrodžiau visai nieko
. Terminas buvo paskirtas gegužio 18 d., vis džiaugiausi, kad bus mano vaikui labai gražu - šviežia žolė, pienės, mažulyčiai beržų lapeliai... Bet, eilinį kartą, pagal planą, niekas nevyko... Tą didžiąją, planuotą dieną, nesulaukus jokių požymių, išvažiavom su MB galbūt paskutinį kartą pasibūti dviese ir pavalgyti, ko širdis geidžia. Tąkart geidė šašlykų 
... Laikas ėjo, pienės nužydėjo, liauna žolytė stagarais pavirto, o mano pilvinukė nerodė jokio noro pasirodyti... O aš jau taaaaip laukiau, gi mano planai griuvo... Laukė paskutinis egzaminas, kurio nenorėjau praleisti dėl gimdymo... Bet sėkmingai ir jį išlaikiau... Galop, praėjus beveik dviem savaitėms, mane nusprendė guldyti į ligoninę... Ir gera buvo, ir neramu, kad susitikimo laikas artėja... Pragulėjau, regis, kažkur 3 ar 4 dienas, pro langą stebėdama mamas su mažais ryšulėliais ant rankų ... Jau net mano noras gimdyti sava eiga nugalėjo ir pradėjau zysti prašydama "KĄ NORS" daryti... Po kelių gyd. bendros apžiūros, gavau išsvajotąjį "ŠIANDIEN GIMDOM"
... Toks keistas virpuliukas per nugarą perėjo, kai atnešė žymiuosius gimdyvių aprėdus, kai rinkausi savo daiktus ir keliavau į kitą koridoriaus galą į man paskirtą palatą.Akušerė, matyt, pamačiusi mano dideles akis, paklausė ar bijau. Tada tikrai bijojau... Visą nėštumą visiems kartojau, kad nebijau, kad nežinau, ko turėčiau bijoti.. Bet pamačius visą aparatūrą, lovą, drąsiai tikrai nesijaučiau... SM pasakojimai apie gimdymą skyrėsi ir suvokiau, kad būtent čia ir šiandien man ateis paskutinioji
Tąkart tikrai norėjau susirinkti savo krūvą tašiokų ir nešt kūdašių namo... Po to sekė vandenų nuleidimas, toks savotiškas jausmas sakyčiau, ir laukimas "kažko"... Tik tas "kažkas" niekaip neprasidėjo... Užeidavo maži reti pamaudenimai, o aš skambinėjau visiems iš eilės ir gyriausi, kaip aš puikiai gimdau, kaip man nieko neskauda... Įsidienojus ryškiai gyd. nusibodo laukti ir gavau skatinamųjų lašelinę į veną... Jie iš pradžių taaaip lėtai kapsėjo, taip nuobodu buvo gulėti lovoje pririštai, o dar vyras vėlavo... Laikas ėjo, vaistukai vis greičiau ir greičiau kapsėjo... Smagumas pamažu dingo... Kaip tyčia buvo toookia karšta diena, saulė taip tvieskė į langus, o aš niekur negalėjau pasislėpti... Atvažiavo vyras, vėliau atnešė akušerė man kamuolį straksėjimui... ant savo galvos... nes kai aš ant jo atsisėdau, taip jie manęs nebepajėgė nuo jo nukrapštyti
... Skausmas stiprėjo, aš užsimerkiau ir matyt, tada išnyko mano laiko pojūtis... Prisimenu viską kaip pro rūką (o kaip gi kitaip, juk atsimerkiau, tik kai pagimdžiau)... Atsimenu stiprią vyro ranką, žodžius "mažute, viskas gerai, laikykis" ir padrikus akušerės žodžius... Kaip supratot, gimdymas irgi nebuvo pagal planą... Artėjat stūmimo momentui, man dingo sarėmiai... Mane vis ragino stumti, o man niekaip nesisekė... Žiauriai jaučiausi, kad negalėjau padėti savo vaikeliui... Užstrigo momentas, kai pabandžiau atmerkti akis, ir taip keista buvo, kad jau tamsu už lango, kad dega ryškios šviesos ir tiek daug žmonių palatoje... Po kelių min subėgo visa šūsnis medikų, kažkas užgriuvo man ant nugaros?pilvo? ir netrukus pajutau toookį palengvėjimą... Suklusau, kad nieko negirdžiu, bet greit mano ausis pasiekė toks širdžiai mielas, užkimęs balselis . Niekaip nepajėgiau praplėšti akių, tik pajutau tooookį šiltą, mažą gumuliuką sau ant krūtinės Stebuklingas momentas, tiesiog visiškos laimės ir palengvėjimo akimirka... Vien dėl to verta gimdyti ir gimdyti . Ir širdis toookia didelė atrodo... Pati išgirdau, savo balsą, kad klausiu "kas?" ir vyro - "mergytė". MANO DUKRYTĖ
... Atsimerkiau tik tada, kai mano mažutę, minimaliai sutvarkę, ir prieš išnešdami į reanimaciją, prinešė man parodyti... Atsimenu, plačiai išsižiojusią MANO mergytės burnytę... Maždaug po paros, kai jau atsigavau ir buvau perkelta į pogimdyvinę palatą , gulėjau viena su MB ir vis stresavau, kad savo vaiko iš krūvos kitų nepažinčiau, juk neapžiūrėjau jos... Vyras kartojo, kad maža, graži ir turi mano akis
... Kaip tik tada, atnešė mano mažulytę pirmam pavalgymui. FANTASTIŠKAS jausmas... Buvo taip keista žiūrėti į tai, ką ilgus mėnesius auginai savyje... taip akis į akį... mano vaikas, mano didžioji viso likusio gyvenimo meilė : Pasirodė tokia maža varnytė, bet visa visa mano ... Tada kai gimė ir dabar
