Patarkite, į namus atvažiavo broliukas

sveiki. tarp sunu 1,8m skirtumas. nesenei atvaziavom is GM viresnis i leliuka reaguoja gana neblogai. vis apkloja ji su pleduku bet nujauciu, kd jis jauciasi nelabai gerai, nes pasidare labiau kaprizingas. jis ir taip labiau su vyru draugauja, bet dabar pas mane is vis neeina. musas, kandziojasi. nesenei pradejo eiti i darzeli, tai dar viena permaina. as jam sakau kd myliu ji daznau apkabinu, pabuciuoju, pamiluoju, pasikalbu, paaiskinu kas kaip ir kolel, bet nevisada prisiliaidzia, kartais musasi ir kandziojasi, laukia apsiasarojes prie duru kol ateis vyras ir manes neprisiliaidzia. ir vyrui leliuko paimti neleidzia. labai skaudu. kaip elgtis, ka daryti?
kas susidure su tokia situacija? kada vaikas pripranta prie tokiu permainu..?

Na mūsų skirtumas 1,6 men, tai labau didelių pavydo scenų lyg ir nėra, tik aišku pavydi tevo dėmesio, nes irgi yra tečio vaikas, pradžioj cypdavo jei tetis paima mažajį manęs nepavydi, aš galiu ir išeit, dar atia parodo tai savaime suprantama, nes per nėštumą aš nei nešiojau jo, nei miegojau kartu, vaikas atprato bet dabar jau po biški stojam į vėžias aišku tetis vistiek lieka svarbiausias, bet kai jo nėr tai ir mama tinka Bet tokių mušimosi, ar kokių pykčio protrūkių nebuvo Tik jei mažius verkia tai ir dydysis pritaria jei su mažium žaidi tai ir dydysis lipa ant galvos su savo žaislais, žodžiu nebeišeina biški su vienu pabūt paskui biški su kitu... jau tenka suktis iškart su abiem
pradžioj bijojau prileist vyresnėlį prie mažylio, bet nugalėjau baimes ir tik stebėdavau tai dabar jokių problemų - prieina pabučiuoja broliuką, soskę iduoda, žaisliuka paduoda, tikrai matos kad myli ir jaučiasi atsakingas

Net jei ir musasi ir kandziojasi, tai irgi pozymis jis pasimetes, mano kad mama nemyli. Todel Jus bando. Labai gerai kad myluojat.
Reiktu kuo daugiau individualaus demesio, nors po 5 min., galima ne tik myluoti, bet ir pvz su masinelem paburgzti, zodziu ka nors paveikti.
Mano tarp vaiku skirtumas 2.5 m ir 1m 10men
Mano sunus irgi lyg nutolo nuo manes, as pradzioj dziaugiausi, atrodo kad paliko ramybej, supranta kiek rupesciu su naujagimiu. Bet nesupratau, kad kaip tik manes labai labai reikejo. Protestavo nevalgymu ir neklausymu, sirgimu. Aisku, naujais reikalavimais. Iki siol 4.5 m nenoriai valgo pats, t.y. mama turi pamaitinti.
Reikalai issisprende siek tiek kai nusprendziau visai nerekti, nekelti rankos, negasdinti, daug sypsotis, kantriai bet su aiskiom ribom. Be to - butinai paimu is darzelio (t.y. musu laikas), o su dukra, kol maziausioji miega, pavalgom, pasimyluojam, pazaidziam, itraukiu i namu ruosa. Taip ji jaucia demesi. Zodziu musu laikas rytinis. Kokybiskas individualus demesys kaip sakant. Nors ir po nedaug.
Tai tokia mano patirtis. Vyriausiajam yra baisine trauma prarasti savo vienintele visa mama. man uztruko kol ta supratau, linkiu jum begalines kantrybes, sekmes.

sveikutes
tarp maniskiu bus 3.4 metai. Vyresnioji labai laukia leliuko. nors nelabai supranta, kad su juo is karto negales zaisti ar lakstyti kieme. labai pergyvenu del miego, nes dabar miegam trise vienam kambary, nakty dukryte ilipa i lova ir tai jau tapo bene tradicija. o ka daryti, kai atsivezim i namus ketvirta asmeni ar miegamuoju dalintis keturiese?, o jei mergaite atskirciau... ar nebutu jai baisi trauma?
gal kas puikiai issprende sia problemele?

Manyciau jeigu turite galimybe nedelsiant turetumete iskraustiti dukra is savo kambario nes jei tai padarysite gimus kudikiui ji suvoks tai kaip jos ismainyma i jauneli.

galimybe yra kad prisivilioti i jos naujaji kambary man pasiule nupirkti nauja lovyte kai apie tai uzsiminiau dukrytei, ji labai susidomejo

ACIU MAMYTES UZ ATSILIEPIMUS
MES JAU SAVAITE KAIP NAMIE IR ZIURIU NEBLOGAI SEKASI STENGIUOSI VIRESNELI KUO DAZNIAU UZKABINTI, PAZAISTI, UZKALBINTI. BET TETIS YRA TETIS KOL LAUKIAUSI JIE LABAI SUSIDRAUGAVO
MUSU GABRIELIUS MIEGA SU MUMIS, IR NEISEJO ATPRATINTI. KAI UZMIEGA, PAGULDOM JI I JO LOVA, BET GALVOJU KD KAI NUPIRKSIM NAUJA LOVYTE JIS PATS JOJE UZMIGS. O KAI PAMATO KD LOVOJE MAITINU LELIUKA, TAI PRASO KD ATGAL I LOVYTE PADECIAU. TADA SAKAU KD LELIUKAS PAVALGIS IR AS JI TEN PADESIU, TADA NUSIRAMINA IR TOLIAU MIEGA. TAIGI DABAR NIEKO NEDAROM, KAS JAM GALETU PASIRODITI, KD TAI DAROM DEL NAUJO GIVENTOJO KALTES. MES JO NEMUSAM, NE GAZDINAM IR BEVEIK NIEKADA NESAUKIAM. JIS PAS MUS MEGSTA PASIOZIUOTI

Tarp mano vaikuciu 2,6 skirtumas, tai nors ir labai gaila budavo naujagimes palikti su teciu ar aukle, bet su sunum iseidavau kazkur viena pabuti, kad tik jis mano vienos demesio gautu. tai is darzelio pasiimdavau, specialiai su autobusu grizti, miesto pamatyti, pabendrauti, tai siaip pasivazineti su masina ar draugus aplankyti. Poveikis tikrai teigiamas pirmas pusmetis tikrai nebuvo lengvas, bet irodem , kad vyresnelis tikrai yra labai svarbus ir

tikrai naudinga patirtis pasinaudosiu tuo

O as kazkaip nepastebejau ypatingu vyresniosios dukros pokyciu gimus antrajai dukrai. Nzn, nescia ar nenescia as su dukra elgdavausi kaip visada:ir panesiodavau, ir rezimas dienos nesikeisdavo ir t.t ir pn. Tik vyresniosios nevedziau i darzeli, nors pagunda buvo, juk lengviau namie su viena negu su dviem. Tai mano vyresnioji i darzeli pradejo eiti praejus pusmeciui nuo mazosios gimimo. Nenorejau vyresniajai tiek daug permainu vienu metu sukrauti. O siaip tiesa sako mamos:reikia vaikui individualaus demesio net jei ir tevelis namie. Sunku buvo pirmas pusmetis su dviem: mazoji miega, as irgi su malonumu pamiegociau, bet sededavau piesdavau, zaizdavau su vyresnele. Aisku, pora kartu ir uzmigus buvau beskaitydama, nes miego tai ziauriai truksta, bet juk amzinai netrunka toks gyvenimas. I kina, pasivaikscioti, drauges aplankyti issiruosdavom abi. Budavo kartais, kad i lauka eidavau atskirai:pradzioje mazaja su vezimu pastumdau, grizdavau, mazaja vyrui palieku, tada einam su vyresniaja, nes pasivaiksciojimas vienai su abiem vaikais daznai vyksta tokiu modeliu:vyresnioji kazko nori, kazko prireikia, o negali padeti, paziureti, nes ziurek jau kudikis verkia, ar siaip jau laikas namo ir t.t ir pn. Ir dar praktikuodavau toki buda, jog jei mazoji kazko praso, na zirzilioti pradeda ar jau verkti, o su vyresniaja kazka pradedavau daryti, tai mazajai sakydavau:"As tuojau, dabar reikia padeti tavo sesei, o paskui padesiu tau". Taip norejau vyresniajai parodyti, jog jos poreikiai irgi man svarbus, ir kartais pradzioje padedu sesei, o kartais pradzioje padedu jai. Na kad nebutu taip, jog tik naujagimiui ir naujagimiui visas demesys. aisku, nepalikdavau mazosios valanda verkti, nes tipo su vyresniaja dabar piesiu

savo "vyresniaja"- kol kas mazaja vedu i darzeli, zadu nenutraukti vedimo ir gimus antrajam vaikeliui. tik zinoma bus sunku rytais... turesim visi anksti keltis, kad tevelis, nuvezes dukryte suspetu i savo darbeli o paskui ne uz kalnu vasara , tai zadu i Palanga, issiusti pas mociute ... vasara darzeli lankys, bet gal kitu grafiku

Uch, pas mane tarp vaikų gana didelis skirtumas ypač tarp dviejų vyriausių ir mažojo. Jie supranta ir padeda man rūpintis mažaisiais. Nes jau apsirato su tuo, kai gimė trečiasis vaikas. Ištiesų buvo ir mum iškilus problema su trečiuoju vaikeliu, kai gimė ketvirtas sūnus. Dar būnant ligoninėje pareiškė, kad jis nenori, jog parsiveštume leliuką. Pyko, verkė, maldavo, rėkė(kaprizingas, tėvelio išlepintas vaikas). Vyras norėjo jau griežčiau su juo pakalbėti ir įaiškinti, kad tai jo broliukas ir t.t. Bet tai niekaip nepadėjo. Paprašiau, kad mus tris paliktų vienus. Paaiškinau jam, kad dėl naujo gyventojo namuose, nepasikeis meilė jam, nei iš tėčio pusės, nei iš mano. Mėginau jam paaiškinti, kad jis ir jo mažasis broliukas bus lygūs ir abu taip pat mylimi, bet jis nuo seniau. Jis žinoma ilgai spyriojosi ir rėkė, kad nenori brolio, kad jis jo nemylės. Kai parsivežėm leliuką namo, sūnus ilgai prie jo nėjo, nėjo nei prie manęs, nei prie vyro... Sėdėdavo savo kambaryje ir protestuodavo. Nelindom ir mes prie jo, norėjom, kad apsiprastų. Bet visada prieš einant miegoti jam, nueidavau pas jį, apklodavau, pabučiuodavau ir pasaką pasekdavau. Kelis kart įsiprašydavo ir į lovą, kartu miegoti. Kai pamatė, kad tiek jam, tiek broliui dėmesys skiriamas vienodai, apsiprato ir dabar jau pat niekam neleidžia prisiliesti prie mažylio. Visada būna šalia lovytės ir laukia, kada prabus ir galės jam paduoti soskę ar mane pašaukti.

O dėl askirtų kambarių, kaip ritukas696, klausė. Bent mudu su vyru vaikus jau nuo pusantrų metų pratinome miegoti atskiruose kambariuose. Žinoma, buvo sunku, nes tektavo keltis ir eit žiūrėti ar neprabudo ar dar kas nenutiko. Tad manau, kuo aknsčiau tuo geriau būtų dukrytę perkelti jau į jos kambarį(į jos karalystę), nes gimus vaikeliui bus sunku jai suprasi, kodėl ji turi miegoti viena, o jis su jais. Tada ji užsisklęs ir jai tikrai bsu sunku suvokti, kodėl viskas ne taip kaip anksčiau.