Koks Dievas šiandien ?

Skaitydama čia temas , pastebėjau nemažai temų apie babces , extrasensus burtininkus , įv. magijas , kur ieškoma pagalbos , sveikatos ir t.t.
Taigi iškilo toks klausimas, ar gyvas Dievas šiomis dienomis ? kaip manote . Ar jus galit pasakyt , taip Dievas / Jėzus ir šiandien gyvas kaip ir prieš pora tūkstantmečių- veikia gyvai zmonių gyvenimuose : išgijimai, išlaisvinimai, pagalba ir pan. ( ne plačiaja prasme t.y. pasaulio išganymo plano, žmonijos istorijos ,o kiekvieno iš mūsų -asmeniškoje - žemiškojo gyvenimo plotmėje) Ar tikite ? O gal kas turite ir patirties , kuria galite pasidalint .
Jeigu GYVAS , tai kodėl kreipiamasi pagalbos ( apie dėkojima net nekalbu) ne i Jį tiesiogiai su pasitikėjimu ar atkakliai , o i tas babces , raganas ir kt. Ar visgi Jis nepadeda arba padeda labai retai , tik išimtinais atvejais ?

Babces-paprasciau........... ir bedas del neissipildziusiu vilciu padoriau suversti joms o ne JAM Sory uz nelabai rimta pradzia...bet paziurekim tiesai i akis........

Dievas buvo ir yra toks koks buvo. Žmonės keičiasi, tiksliau jų požiūris. Teisingai, kreiptis į Dievą tiesiogiai atpratino tarpinės grandies sukūrimas, paskui tų "tarpininkų" atsirado daugiau, tai, matyt, pelninga. Ir turim ką turim-bažnyčia žmogui nedaug laiko teturi, ir ne kiekvienam, jai reikia valstybe ir savęs išlaikymu rūpintis, bendruomenės, susibūrusios Dievo vardu, tik imituoja buvimą kartu su Dievu, ištiesų jos susibūrusios prie atitinkamos bažnyčios, kaip tarpininko, vykdo ne Dievo,valią, o gyvena pagal bažnyčios nustatytą tvarką . Atsirado, kaip sakiau, daugiau tarpininkų neva su dievu ar energija ar dar kokiu aukščiausiu bendraujančios, už komisinius tarpininkaujančios ir t.t. Tai pagunda žmogui savo asmeninę atsakomybę perkelt kitam ir kai už tai sumoki, ramu (mūsų laikmečio indėlis)
Ko čia taip aktyviai diskutuojam, ginčijamės? Matyt yra kažkas, kas ramiai gyvent neduoda, jaučiam kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Tiesioginiai atakuoja bažnytinius, bažnytiniai ginasi ir atakuoja savais argumentais, žodžiu, procesas vyksta, vakarais ypač, kai geriau pasimelst, pasikalbėt su Aukščiausiuoju pats laikas po dienos darbų būtų. Ir rezultato žmogui reikia kuo greitesnio, nes "laiko nėra" o "specialistai" tai gali padaryti geriau ir greičiau (čia jau ne filosofija, o marketingas) Kuo daugiau palaikomi tarpininkai, tuo mažiau pačiam Kūrėjui ir laiko, ir dėmesio lieka. O JIS toks pat, ir bus toks. Tik ar grįš žmogus prie tiesioginio buvimo kartu, prie jausminio kontakto su Juo. Tuomet pasitikėjimo savimi ir Kūrėju būtų daugiau, o "specialistų" sumažėtų, nes apsišaukėliai netektų darbo, iš bobulių (dabar jų amžius jaunėja) liktų tos, kurios tikrai kontaktą turi ir gelbėja tuomet, kai to pats padaryti negali, jau jėgų nėra.

Kažkada Dievas man buvo tik "pasakos herojus" , nors galvoje kirbėjo klausimas, kad gal JIS yra iš tikrųjų... Ačiū Dievui- JIS man siuntė draugus, kurie padėjo JĮ sutikti savo gyvenime. Bet tam, kad JĮ sutiktume, turime atverti JAM savo širdį, turim atidaryti savo sielos duris, turim leisti JAM pas mus ateiti. Nes Kristus su mumis yra visada.

Rekolekcijų metu vienas kunigas pasakė porą dalykų, kurie pervertė mano mąstymą
Jis sakė, kad į Kristų turime žiūrėti ne kaip į prieš daugiau kaip 2000m vykusios istorijos veikėją, bet kaip į Tą, KURIS yra čia ir dabar. Krikščionybės ištakos glūdi ir šiame momente, o ne tik anuomet .. Ir antras dalykas, kuris man įstrigo: į kiekvieną žmogų turime žiūrėti su tokia meile, su tokia aistra, kaip Kristus žiūrėjo į žmogų.
Tai nėra lengva, tai reikalauja pastangų, bet tie žodžiai man padėjo sutikti Kristų čia ir dabar, patirti, kad JIS yra gyvas.

Kai stengiausi į kiekvieną žmogų žiūrėti taip, kaip žvelgia Kristus, kai kurie jauni žmonės (aš mokytoja) nuleido savo pašiauštus spygliukus ir ėjo į bažnyčią. Man tai buvo stebuklas, nes jie buvo nusistatę prieš tikėjimą. Net nepastebėjau, kaip prabėgo mokslo metai ir atėjo vasaros atostogos

O šiaip aš savo gyvenimą dalinu taip: gyvenimas iki susitikimo su Kristumi ir gyvenimas po susitikimo su Kristumi. Antrasis mano etapas daug turtingesnis ir gražesnis. Bet jei nebūtų pirmojo etapo, gal nemokėčiau įvertinti ir antrojo

Argi galima čia pasidalinti? Nemanau Tik ne asmeninį patyrimą
Kam Dievas gyvas, tas niekada nesikreips į jokias bobutes ir ekstrasensus.
Padeda tiek, kiek tiki ir prašai. Man- visada

Beje, ta tema irgi paieškosiu pasakojimo. Į temą bus, nors ir ne apie ekstrasenses.


Trijų medžių istorija.

Miške ant kalvos stovėjo trys medžiai. Jie šnekėjo apie savo viltis ir svajones. Pirmasis tarė: „kada nors aš būsiu skrynia, pilna aukso ir sidabro, pilna didžiausių brangenybių ir visi matys mano didybę. Antrasis taip pat prabilo: „Kada nors aš būsiu galingas laivas, per vandenis plukdysiu karalius ir karalienes. Visi jausis saugūs manyje.“ Trečiasis pažvelgė į juos ir tarė:“ Aš noriu augti ir tapti didžiausiu medžiu visoje girioje. Būti išskirtinis ir kad visi mane matydami galvotų, kad galiu pasiekt dangų. Noriu būt kuo arčiau Dievo.“

Praėjo keli metai. Medžiai, mąstydami apie svajones, augo ir šakojosi. Vieną dieną atėjo grupė medkirčių. Priėję prie pirmo medžio, jie tarė: „Šitas medis labai dailus. Reikės jį nugabent dailidei.“ Jie kirto medį, o medis jautėsi laimingas, žinodamas kad jo svajonė išsipildys. Priėję prie antrojo medžio, vyrai nusistebėjo jo tvirtumu. Nutarė jį atiduot į laivų statyklą. Ir medis džiaugėsi žinodamas, kad bus galingas laivas. Trečiasis medis buvo išsigandęs. Jis žinojo, kad jei jį nukirs, jis niekada neįgyvendins savo svajonės. Vienas medkirčių tarė: „Iš šio medžio mes nieko nedarysime. Taigi aš jį tiesiog pasiimsiu“. Ir trečiasis medis buvo nukirstas.

Kai pirmasis medis nukeliavo pas dailidę, iš jo buvo padarytos ėdžios gyvuliams. Į jas pridėjo šiaudų. Tai nebuvo svajonė, kurios jis siekė. Antrasis medis virto žvejų laiveliu. Jis nesaugojo nuo bangų karalių. Juo plaukiojo tik paprasti žvejai. O trečiasis buvo sukapotas didžiuliais gabalais ir paliktas tamsoje.

Bėgo metai ir medžiai pamiršo savo svajones. Vieną dieną moteris ir vyras įėjo į tvartelį, kur stovėjo ėdžios. Moteris pagimdė kūdikėlį ir paguldė į ėdžias, padarytas iš pirmojo medžio. Medis jautė šio įvykio svarbą ir jautėsi laimingas, žinodamas, kad jame laikomas didžiausias pasaulio turtas.

Praėjo nemažai laiko. Grupė žvejų plaukė valtele, padaryta iš antrojo medžio. Pakilo audra ir medis pajuto, kad jis nėra pakankamai stiprus, kad išsaugotų žvejus. Staiga vienas jų atsistojo ir nuramino savo žodžiais įsisiautėjusią jūrą. Medis pajuto, kad gabena didžiausią karalių pasaulyje.

Pagaliau kažkas prisiminė ir trečiąjį medį. Jis buvo išneštas iš tamsos ir nešamas per miestą. Žmonės išjuokė jį nešusį žmogų. Žmogus buvo prikaltas prie kryžiaus kalno viršūnėje ir paliktas mirčiai. Medis suprato, kad niekas kitas nebuvo taip arti Dievo kaip dabar yra jis. Ir pasijuto labai svarbus, žinodamas, kad būtent ant jo buvo nukryžiuotas Dievo sūnus.

Šios istorijos esmė tokia, kad visi mes turime siekius. Nors ir kaip labai pro šalį plauktų gyvenimas ir siekimai atrodytų neįmanomi, reikia nepamiršti, kad Dievas turi mums didingus planus.Jei tik juo tikėsime.

Kiekvienas medis gavo ko norėjo, tik kitokiu keliu. Dievo kelių mes nežinome. Jo keliai nėra mūsų keliai, bet Jo keliai visada geriausi.

Iš čia

Dievas visada buvo gyvas ir bus. Jis yra mumyse visuose- tikim mes tuo ar ne. Yra tik vienas niuansas: dažniau apie Jį kalbame nei Jame esame. Liežuviu malti paprasčiau...Paskiri Dievui 5 minutes per dieną ir tegul džiaugiasi. Geriau kelias valandas apie Jį SM paplepėsi.

Dievas niekada nenustojo tiesiogiai bendrauti su žmonėmis. Jis bendravo su žmonėmis ir per žmones nuo laikų pradžios, Jis tą daro ir dabar. Žmonių problema tame, kad jie jau netiki tuo. Žmonės vis galvoja, kad tai jau buvo ir su kuo, su kuo, bet su jais tikrai Dievas nebendraus. Žmonės prarado pasitikėjimą savimi, netiki, kad tarp jų ir Dievo nereikia jokių tarpininkų. Jis girdi, mato ir supranta mus visus. "Belskite ir bus atidaryta", o žmonės net negalvoja belsti, tegul už juos kitas (bobutė, kunigas ar dar kažkas) pasibeldžia.
Pradėkime pasitikėti savimi, tada surasime ir Dievo buveinę, o tada ir bendrausime su Juo.
" Tu turi matyti Mane ten, kur randi Mane ir rasti ten, kur matai".

feličitavas_tarakonas , labai grazus pasakojimas apie tris medzius

kad yra tikrai ir kas iesko ir beldzia ir pasitiki, bet su tuo atidarymu tai biski netaip paprastai iseina
nejau manot , kad nera tokiu ligoniu , prislegtuju ar ju artimuju , kurie meldziasi ir pasitiki Dievu tiesiogiai ? deda i ji visas viltis ? bet ar buna jie isklausyti ? tai kad nelabai , bent jau is savo patirties tai galiu pasakyt
tai kame tada reikalas? juk Dievas gyvas , jis veikia ir siandien, taip juk skelbiama , aiskinama , ir is principo taip turi but tikinciojo akimis ziurint , juk Jezus tai prisikele , jis gyvas ir viespatauja
o Dievo zodzio skelbimas ir jo igyvendinimas darbais yra neatsiejami dalykai , ka ir rodo Jezaus gyvenimas ir veikla : vaiksciodams Judejoje skelbe Dievo zodi ir tuo paciu ji vykde , dare gyvu - laisvindamas, gydydamas, gelbedamas, prikeldamas ...tai o kaip dabar su tuo? na kad ir , pavyzdziui, baznycioje bendruomeniniame maldos susirinkime - per misias, per eucharistija ar po ju kiek matete aklu praregejusiu , raisu pasokusiu is dziaugsmo , islaisvintuju is piktuju dvasiu ? as pvz ne vieno

Kristus sakė "tavo tikėjimas išgydė tave" ir tada žmogus pagijo, ne visi pagijo, kurie Jo klausėsi. Kiek dabar patiki taip - tiek ir pagyja.
Kristus ir apaštalai darė daug stebuklų, nes žmonių protas tik tiek tebuvo išsivystęs, kad reikėjo tokių įrodymų. Ar Kristui patiko būti stebukladariu? Ne. "Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo..." Galbūt jau paaugome tiek, kad nereikalautume fizinių stebuklų, negi nepakanka dvasinių? Ar džiaugsmas, ramybė, kurią galima rasti pasitikint Kristumi, ne stebuklas? Be to stebuklu laikau ir tokį dėsningumą savo gyvenime, kad nors mums visada trūksta pinigų, kai jau visai būna riesta jų iš kažkur atsiranda. Arba, kas padovanoja, ar užsilikusių stalčiuje randu, ar dar iš kur nors... bet jų visada atsiranda. "Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite." Aš taip ir stengiuosi daryti. Aišku, nesėdžiu rankų sudėjusi, bet ir nesinervinu.

[B]

Luknė labai gražiai parašė :"Kristus sakė "tavo tikėjimas išgydė tave" ir tada žmogus pagijo, ne visi pagijo, kurie Jo klausėsi. Kiek dabar patiki taip - tiek ir pagyja."
Ar klausei tų pasiligojusių žmonių, kurie nuoširdžiai meldžiasi ir prašo pagalbos iš Dievo, ar jie nuoširdžiai tiki, kad Jis juos išgydys? Dauguma tuo netiki, kad įvyks stebuklas. Ar raišasis, eidamas į bažnyčią, tiki, kad grįš sveikas? Netiki. Ar iš viso žmonės tiki dieviškais stebuklais? Netiki. Žmones įtraukė materija, tai, ką galima paliesti, kokie čia stebuklai. Pirmiausia žmogus turi patikėti, nuoširdžiai, o ne žodžiais, kad išgyvens stebuklą, tada jis jį ir išgyvens.
Eisi vandens paviršiumi tol, kol tikėsi, kad gali tai padaryti, bet jei tavo tikėjimas susvyruos - grimsi į dugną.(Studijuok šv. Raštą)
Dieviškuosius stebuklus žmonės labai ramiai nurašė į istoriją, o jie vyksta ir dabar. Nuolat. Paimk, kad ir Luknės aprašytą pavyzdį

Kas liecia zenkla , tai zydai reikalavo zenklo , kad Kristus parodytu tikrai esas tas zydu taip lauktasis mesijas , o gyde jis mielai, gailejo zmoniu ir su meile juos vadavo
Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. 15
Kristus , kaip jau minejo , savo pavyzdziu rode , kad Dievo zodzio skelbimas yra neatsiejamas nuo gailestingumo darbu , o ir mokinius kaip siunte i pasauli?
Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. 8 Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
uztat ir klausiu kaip cia iseina ..zodis tai skelbiamas baznyciose ( ir netik , zinoma, bet pasirinkau diskusijai si varianta) , o kur visa kita ?
ir ne del smalsumo patenkinimo ar del paties stebuklo kaipo stebuklo , o tiesiog norisi , kad taip butu ..kad gytu ligoniai , butu islaisvinami ir t.t.
Ir tikejimo problema irgi sakyciau slidoka tokia . Kada galima pasakyt , kad tikejimas yra pakankama ? Kai zmogus deda visas viltis tik i Dieva, neina pas jokias burejas ir t.t , meldziasi diena ir nakti ( na tarkim ne istysai, bet kreipia savo zvilgsni i dieva labai daznai) , laikosi tvarkos , tiki ( na su abejonemis , bet visgi) ar tai menkas , nepakankamas tikejimas?
beto NT rasime vietu , kur Jezus ir neklausia tiki ar netiki nelaimingasis, tiesiog priena ir pagydo
pvz.:
Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti. 8 Bet jis išskaitė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tasai atsistojo. 9 Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus, ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ 10 Ir, apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo. 11 O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.

na o kas del pasitenkinimo vien dvasiniu stebuklu , tai valio ...bet va pasiulyk tai onkologinio skyriaus ligoniukui , ar vos klebenksciuojanciam ir skausmus kencianciam broliui ar seseriai , atejusiam i baznycia pas Dieva ...ar tai numalsins jo troskuli , zinoma , buna , bet ir tai ,sakyciau, yra Dievo malone tolygi kuniskam isgijimui