nusprendžiau parašyti čia, nors ir žinau kad viskas skambės labai vienpusiškai... Esam kartu penkerius metus. Kartu dar negyvenam. Jis už mane jaunesnis 2 metais. Visada kiek prisimenu kalbėdavom apie vestuves, vis - kai turėsim darbus bus ir vestuvės... Na draugystėje buvo įvairių dalykų, bet viską nugalėdavo mūsų noras būti kartu... Praėjo tie penkeri metai, baigiau mokslus, jis dar ne, bet abu jau dirbame. Turime net du gyvenamuosius plotus. Tai regis imk ir kraustykis ir gyvenk ilgai ir laimingai? Bet kažkodėl to neįvyko.. Aš pradėjau jausti kad čia kažkas ne taip, pradėjau užuominomis jį skatinti, bent jau išklausti, kodėl mes nieko nebeplanuojam į ateitį... Na jis kaip visada - tai vėliau ir t.t. Žodžiu gavosi taip, kad aš laukiau laukiau kol jis pasipirš, nesulaukiau. Tiesiog susitaikiau su ta mintimi, kad gal dar ne laikas, na ir gyvenau sau toliau nežiūrėdama į ateitį. Staiga vieną dieną jis pasiperša. Gražiai ,su žiedeliu, maloniais žodeliais... Aš apsidžiaugiu, paklausiu jo o kada planuojame vestuves? (regis logiška, kad bent apytiksliai numatyti reikėtų) o jis pasako - pakalbėsim apie tai rytoj... Atėjo rytojus, porytojus... Nieko. Tada aš gražiai subtiliai pradėjau kalbą, suplanavom vestuves daryti už pusmečio. Bet planavime pasirodo dalyvavau tik aš... Aš dieną nustatyti turėjau, bažnyčią išrinkti, jis niekad nepradėdavo kalbos apie tai... Aš jau spėjau pranešti savo giminėms, mamai, tėvui, draugams, kad vat tą ir tą dieną bus vestuvės mano, o jis... Jis po dviejų mėnesių nuo planavimo pradžios dar net savo mamai nebuvo pasakęs... Visad teisinosi kad nėra kaip pasakyti, nėra progos... Na ir vieną dieną, kai proga tikrai buvo, jis vėlgi nepasakė. Tada mano kantrybė trūko ir aš jį pasisodinus išklausinėjau kame bėdos... Pasirodo jis BIJOJO man pasakyti, kad jis dar nenori tuoktis, kad nori tik tada, kada baigs mokslus (aukštoji mokykla, liko dar 1,5 metų)... visą tą laiką aš planavau, ieškojau, pasakojau visiems, jis pritarė, o pasirodo..jis bijo man pasakyti kad dar tuoktis nenori... tarsi aš imsiu ir nukąsiu jam galvą ar kokią kitą kūno vietą... pasakiau jam kad kaip jis galėjo taip, matė kaip aš džiaugiuosi, kaip aš to laukiu, planuoju, kaip man tai svarbu, o jis atsakė kad kadangi matė kaip man tai svarbu užtai ir nedrįso pasakyti... žodžiu o kad giminėms pasakiau viską, tai tik pati kalta, pati prisikalbėjau... Tai štai dabar aš mėginu jį palikti. Man užtenka visko, daug dalykų gyvenime buvo dėl kurių man žiauriai skaudu, bet šis buvo viršūnė. O jis be manęs negali, prisiekinėja kad viskas bus gerai, kad jis stengsis ir panašiai, rašo man ir sako gražiausius dalykus... Jau ir siūlo tuoktis šią vasarą, bet aš jokiu gyvu nei už ką nesituoksiu šią vasarą, aš su juo nebenoriu nieko iš viso.. Negaliu į jį žiūrėti, myliu jį, bet nebegaliu būti su juo... Norėjau pasiguosti, išgirsti nuomonių iš šono, nors ir taip aišku viskas...
