Neturiu jėgų, nebenoriu nieko, tik verkt, tik pabėgt...Atrodo visa tai niekada nesibaigs. Kaip pro miglą matau akis, kupinas baimės, užuojautos, rankas, bandančias padėti, jaučiu, kaip nugara jos bėgioja, tikėdamosios sumažint baimę ir skausmą. "o Dieve, nebeiškęsiu" - išsprūsta is mano lūpų. Kenčiu. Stipriai suspaudžiu kumščius. Nepadeda. Įsikabinu į lovos atramą. Spaudžiu ją kiek jėgos leidžia, kad mano visas skausmas pereitų i tą niekam nenusikaltusį geležinį virbą, mačiusi, ne vieną skausmo perkreiptą veidą. Verkiu. " O Dieve, padėk man" - šnibždu ir šnibždu. Ir , o palaima, jaučiu palengvėjima. Kūnas po truputi lengvėja, skausmas nyksta. Paprašau vandens. Gurkšteliu. O Viešpatie, vėl viskas išpradžiu...Girdžiu balsus : " gal nori atsigult, gal atsisėsk ant kamuolio, gal lengviau bus kai vaikščiosi..." balsai tolsta, atrodo tuoj griusiu, akyse juoduoja, jaučiu, kaip silpsta kojos, pradeda drebėt. Tuoj vemsiu...kaip staiga užėjo skausmas, taip staiga vėl sulaukiu palengvėjimo, kurio metu skubu koridorium į privatujį kambariuką, susitvarkyt gamtinį reikalą. Atsiremiu ranka į sieną. Sukniumbu. Susiėmu rankom galvą, susikaupiu ir atsistoju. susitvarkau plaukus, pasitaisau chalatą ir marškinius. bandau grįžt, paramščiuodama sienas, į palatą. Ir vėl ta pati istorija. Kankynė kartojasi dar kelias valandas. Vaikštau pirmyn atgal, pirmyn atgal, kartais sustoju prie lango, matau kaip aikstėje sportuoja futbolo komanda . Pagalvoju: " ar jus bent žinot, kiek dabar čia moterų kankinasi, kol jus spardot tą nelemtą kamuolį". tada vėl šlifuoju ligoninės grindų plyteles - pirmyn atgal, pirmyn, atgal.visa tai tęsiasi dar pora valandų, kol skausmas tampa nepakeliamas, kartojasi kas keliolika sekundžių, o gal tiksliau tariant net nesibaigiantis. Nebesusigaudau, kaip atsiduriu lovoj, su įremtom kojom į tuos nelemtus metalinius virbus. Nuo skausmo vos girdžiu nuorodas , kaip turiu elgtis: stanginkis ne į žandus, o į užpakaliuką...įkvėpk...gerai... stumk...gerai dabar vėl įkvėpk, gerai dabar stumk, pažiurėk jau matosi galvytė, na pažiurėk." Kažkas iš už nugaros padeda kilstelt galvą, pamatau juodą pakaušiuką sau tarp kojų . O Dieve, jauciuos kaip siaubo filme, negi visa tai su manim vyksta... " įkvėpk, stumk" - girdžiu. Paskutinį kart stipriai įsirėmiu kojom i tuos geležinius strypus, rankos iš visų jėgų suspaudzia lovos atramas. stumiu, atiduodu visas jėgas....
Viskas. Toks jausmas, kad visur stojo palaiminga tyla.
Ant krūtines pajaučiu šiltą, besirangantį mažučiuką, susiraukšlėjusį mažulį.
"Kokios žydros akys"- tariu.
"Vardeli jau sugalvojot"_ isgirstu klausimą iš gydytojos.
"Rusnė"- atsidustu ir pažvelgiu į savo juodaplaukę žydraakę dukterį.
taip paslaptingai...truputi skausmingai...ir laabai nuosirdziai - parasei 
bukit sveikos ir laimingos 
bukit sveikos ir laimingos
skausmo daug - bet labai gražu 
linkėjimai juodaplaukei žydraakei
linkėjimai juodaplaukei žydraakei
Labai vaizdžiai aprašei, sėkmės jums! Pasijau2iau pati begimdanti... 
se3kmes jums 
Kai susimastai.... Kokia kancia ir kokia palaima vienu metu aplanko moteri ka tik tapusia mama...
is tiesu nebuna ten TOKIO skausmo...... galu gale tas skausmas yra DEL KAZKO, DEL VAIKELIO. ne taip, lyg danti skudetu...... du leliukus pagimdziau ir nei sekundei nebuvo uzpludusios tokios pesimistines, kupinos skausmo mintys.
aukit sveikos ir optimistes.
galu gale tas skausmas yra DEL KAZKO, DEL VAIKELIO. ne taip, lyg danti skudetu...... du leliukus pagimdziau ir nei sekundei nebuvo uzpludusios tokios pesimistines, kupinos skausmo mintys. aukit sveikos ir optimistes.
kaip pažįstama... viskas net pati pabaiga. net tas pats vardas, tik ji dabar baltapūkė mėlynakė pusantrų metukų mergytė Rusnė. Nors gimė irgi tamsiais plaukais. O kaip tavoji Rusnė auga?
