Įkraunama...
Įkraunama...

Išpažintis Krikščionybėje

Bendraujame toliau.Senoji tema ČIA
Atsakyti
QUOTE(Staiga @ 2007 11 18, 17:23)
<...>Paklusnumą sąvoką įvedė žmonės, kurie kūrė religiją, nes anuomet suvaldyti barbarus kitos galimybės nerado.
Filosofijoje to nėra, nėra ir religijose, kurių pagrindas tikėjimas ir bendra kūryba su Aukščiausiuoju.


Kokiuose tikėjimuose nėra paklusnumo ?
Atsakyti
Nežinau. Nes nežinau daugiau tikėjimų.
Atsakyti
QUOTE(Staiga @ 2008 02 02, 13:27)
Nežinau. Nes nežinau daugiau tikėjimų.

Netiksliai paklausiau ? blush2.gif Kokiose religijose nėra paklusnumo?
Atsakyti
Aš ne religijotyrininkė, man religijos neįdomu šiuo aspektu. Tikėjimų yra daug, tarkim vienas-esminis, ir kitas-tikiu, kad mano šaldytuve nėra dešros ir negali būti. Religijos sukonstruotos žmonių, taigi be paklusnumo būti negali, kaip gi suvaldys. O štai filosofijose nėra, gal kad filosofija labiau iš Dievo, nei religija.
Atsakyti
Na gal atvirksciai? Filosofija yra pilstymas, religija atejusi is Dievo, todel konkreti. g.gif o paklusnumas yra neprivalomas, tu renkiesi, jei su Dievu, tai paklusnumas bus naturalus, kaip vaiku tevams, jei ne su Dievu, tai ir nereikia klausyt.
Atsakyti
QUOTE(Staiga @ 2008 02 04, 20:38)
Tikėjimų yra daug, tarkim vienas-esminis, ir kitas-tikiu, kad mano šaldytuve nėra dešros ir negali būti.

Kaip keista - aš tai tiesiog žinau, ko mano šaldytuve yra arba nėra. Kam dar tikėjimas? unsure.gif
Atsakyti
O kas tas paklusnumas? Mano galva, tai Dievas nėra koks tai dėdulė su bizūnėliu, kuris reikalauja paklusnumo tuo aspektu, kad oj, ojjoj, klausyk tėvelio. Buvimas paklusniu Dievui - tai pastangos gyventi pagal Dievo įstatymus, jo tvarką, gyvenimas stengiantis viduje savo išlaikyti tyruymą.

Tokiu atveju ir išpažintis reikalinga ne tam, kad kunigas tave paauklėtų, o tam, kad tu SĄMONINGAI eitum tyrumo link. Juk nuodėmė atsiranda tada, kai mes žinome, kad elgiames ar galvojame blogai ir leidžiame sau toliau taip elgtis ir daryti. Todėl jau vien ruošimasis išpažinčiai - sąžinės apyskaita- yra svarbus asmeninis pasiryžimas pasikeisti. Ir , jeigu kalbėsime apie nuodėmklausį kaip dvasinį vadovą, jis tiesiog gali padėti dvasiškai valytis, toliau mokintis gyventi pagal Dievo dėsnius.

Daugelis sako - man tarpininkas nereikalingas. Man atrodo, kad čia dažnai taip pasireiškia baimė apskritai būti sąžiningu net su savimi. Nes jei tu NORI dvasiškai tobulėti, tai turi perlipti tą barjerą, kuris atsiranda, kai reikia pasiruošti papasakoti ir BŪTI PASIRENGUSIAM būti pabartam ir sugėdintam. Kažkodėl mes linkę galvoti, kad niekas neturi teisės mūsų pabarti, paauklėti, nes mes suaugę žmonės. bET KAIP MES TOBULĖSIM TADA? Ar mūsų draugai leidžia sau įvardinti mums mūsų elgesį, ar mes pasakome jiems tikruosius savo netinkamo elgesio motyvus? Išpažintis tai galimybė tą padaryti atvirai ir sąžiningai prieš save.
Atsakyti
Na gi dabar madinga ieskot visur reinkarnaciju, tai cia desra persireinkarnaves krisna, o saldytuvas, tai dangaus atspindys zemeje. Na cia ne visiems suprast, tik nusviestiesiems sviesos is šaldiklio. lotuliukas.gif

Papildyta:
QUOTE(pingpongute @ 2008 02 04, 21:35)
O kas tas paklusnumas? Mano galva, tai Dievas nėra koks tai dėdulė su bizūnėliu, kuris reikalauja paklusnumo tuo aspektu, kad oj, ojjoj, klausyk tėvelio. Buvimas paklusniu Dievui - tai pastangos gyventi pagal Dievo įstatymus, jo tvarką, gyvenimas stengiantis viduje savo išlaikyti tyruymą.

Tokiu atveju ir išpažintis reikalinga ne tam, kad  kunigas tave paauklėtų, o tam, kad tu SĄMONINGAI eitum tyrumo link. Juk nuodėmė atsiranda tada, kai mes žinome, kad elgiames ar galvojame blogai ir leidžiame sau toliau taip elgtis ir daryti. Todėl jau vien ruošimasis išpažinčiai - sąžinės apyskaita- yra svarbus asmeninis pasiryžimas pasikeisti. Ir , jeigu kalbėsime apie nuodėmklausį kaip dvasinį vadovą, jis tiesiog gali padėti dvasiškai valytis, toliau mokintis gyventi pagal Dievo dėsnius.

Daugelis sako - man tarpininkas nereikalingas. Man atrodo, kad čia dažnai taip pasireiškia baimė apskritai būti sąžiningu net su savimi. Nes jei tu NORI dvasiškai tobulėti, tai turi perlipti tą barjerą, kuris atsiranda, kai reikia pasiruošti papasakoti ir BŪTI PASIRENGUSIAM būti pabartam ir sugėdintam. Kažkodėl mes linkę galvoti, kad niekas neturi teisės mūsų pabarti, paauklėti, nes mes suaugę žmonės. bET KAIP MES TOBULĖSIM TADA? Ar mūsų draugai leidžia sau įvardinti mums mūsų elgesį, ar mes pasakome jiems tikruosius savo netinkamo elgesio motyvus? Išpažintis tai galimybė tą padaryti atvirai ir sąžiningai prieš save.


O kodel mes turime buti pabariami kunigo, jei tai Dievo teise? Sutinku kad ispazintis tai visu pirma sazininga ispazinimas, taciau jei tu to nori nuosirdziai, tam nereikia tarpininko, jis nepades atsiverti, atsiverti padeda noras atgailauti.
Atsakyti
QUOTE(sandle @ 2008 02 04, 21:39)

Papildyta:
O kodel mes turime buti pabariami kunigo, jei tai Dievo teise? Sutinku kad ispazintis tai visu pirma sazininga ispazinimas, taciau jei tu to nori nuosirdziai, tam nereikia tarpininko, jis nepades atsiverti, atsiverti padeda noras atgailauti.


Ne, mes tikrai neturime būti briami kunigo. Dažniausiai jie to ir nedaro, bet pasitaiko visokių kunigų ir visaip klausančių išpažintį. O žmonės tu "pabarimų" kažkodėl bijo. Aš tokią nuomonę susidariau is postų.

Dėl atgailos - pritariu 100%. Į nuodėmklasį aš žiūriu ne kaip į tarpininką, o kaip į pagalbininką. Pamenu, kai pirmą kartą ėjau išpažinties, buvo LABAI baisu, nes buvau stipriai viską perkošus savyje. Bet kai kunigas mano dvasines baimes ir kaltes padėjo man suprasti, nukreipė dvasine linkme, paaiškino kaip reikia bandyti su tuo kovoti, kaip elgtis kasdieniniame gyvenime - tapo žymiai lengviau. Ir tai nebuvo teoriniai ar teologiniai išvedžiojimai, tai buvo gilūs, nuoširdūs patarimai, kurie padėjo susivokti dar plačiau , nei aš bvau pati tą padarius. O išrišimas tapo -tikra palaima, jaučiau nepaprastai didelį palengvėjimą...
Atsakyti
QUOTE(pingpongute @ 2008 02 04, 21:35)
Kažkodėl mes linkę galvoti, kad niekas neturi teisės mūsų pabarti, paauklėti, nes mes suaugę žmonės. bET KAIP MES TOBULĖSIM TADA? Ar mūsų draugai leidžia sau įvardinti mums mūsų elgesį, ar mes pasakome jiems tikruosius savo netinkamo elgesio motyvus? Išpažintis tai galimybė tą padaryti atvirai ir sąžiningai prieš save.

O kodėlgi ne? Aš tikrai nepasakyčiau kunigui daugiau nei artimam žmogui (turiu galvoje ne n-tosios eilės pažįstamus, kuriuos irgi galima iš dalies vadinti draugais). Gal esu šiuo klausimu perfekcionistė, bet netikiu, kad menkai mane pažįstantis žmogus tikrai suprastų, ką noriu pasakyti. O vien išvardijimas, kiek kartų kurį iš dešimties Dievo įsakymų sulaužei - tai, mano galva, toli gražu ne išpažintis, o tik savotiška statistika, galinti visiškai nieko nepakeisti širdyje, net jei iškabintum Katedros aikštėje. Jei esminis išpažinties aspektas, kaip sakai, tas "prieš save", koks belieka kunigo vaidmuo? Nesvarbu ar girdėjo, kiek girdėjo, ar suprato, ar bent bandė suprasti, kokios nuodėmės per jį čia atleidžiamos, kiek jos palietusios algailaujantįjį/"atgailaujantįjį"? Kas tuomet gali užtikrinti išpažinties tikrumą ir realų atleidimą, jei tai vis tiek tik vieno žmogaus ir Dievo reikalas?
Atsakyti
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2008 02 04, 21:52)
O kodėlgi ne? Aš tikrai nepasakyčiau kunigui daugiau nei artimam žmogui (turiu galvoje ne n-tosios eilės pažįstamus, kuriuos irgi galima iš dalies vadinti draugais). Gal esu šiuo klausimu perfekcionistė, bet netikiu, kad menkai mane pažįstantis žmogus tikrai suprastų, ką noriu pasakyti. O vien išvardijimas, kiek kartų kurį iš dešimties Dievo įsakymų sulaužei - tai, mano galva, toli gražu ne išpažintis, o tik savotiška statistika, galinti visiškai nieko nepakeisti širdyje, net jei iškabintum Katedros aikštėje. Jei esminis išpažinties aspektas, kaip sakai, tas "prieš save", koks belieka kunigo vaidmuo? Nesvarbu ar girdėjo, kiek girdėjo, ar suprato, ar bent bandė suprasti, kokios nuodėmės per jį čia atleidžiamos, kiek jos palietusios algailaujantįjį/"atgailaujantįjį"? Kas tuomet gali užtikrinti išpažinties tikrumą ir realų atleidimą, jei tai vis tiek tik vieno žmogaus ir Dievo reikalas?


Išpažintis išpažinčiai nelygu. Viskas yra motyvacija. Ko tu sieki išpažintimi, tą ir turi. Jei tau tik formaliai reikia ją atlikti prieš didžiąsias šventes ar dėl kitų priežasčių, tada mano galva ji nereikalinga. O jei tai vidinė paskata ir poreikis, kodėl gi ne?

Man pasisekė pažinti ne vieną gerą kunigą, kurių išklausytos išpažintys buvo man didelės pamokos.
Atsakyti