O as pagalvojau, gal, tikrai myli visas, bet skirtingai? viena - vaiku motina, ja myli tokia meile. kita - gyvenimo drauge - ja myli kaip drauge. trecia - nuosirdi meiluze - ja myli uz jos nuostabu buda...
Priejau ishvados: tikra meile yra sau ir savo vaikams. visa kita - shlamshtas, iliuzija, savininkishkumas ir t.t. siandien yra - rytoj nera. niekas negali buti garantuotas, kad tai amzina ir tikra. net jeigu tikra - gali buti neamzina.
[/quote]
aš prieš keletą metų pradėjau taip mąstyti. Esu mylima, viskas gerai tame plane, bet žinau, kad gyvenime visaip būna, tad nedaryčiau jokių tragedijų, jei sužinočiau, kad maniškis suvarstytas Amūro strėlėm kitai, o gal ir kitoms. Na aišku, širdelė paskaudėtų, bet tai nebūtų pasaulio pabaiga, moku būti ir viena ir atrasti tame net privalumų. O ir šiaip į gyvenimą ateinam vieni ir išeinam vieni. O va meilė vaikams manau yra kintanti. Vienaip globėjiškai mylim nuo mūsų visiškai priklausomus kliackus, kitaip reikia išmokti mylėti pasišiaušusį prieš visą pasaulį paauglį, kuris dažnai pats to nesuvokdamas mus įskaudina, o dar kitaip reikia mylėti jau užaugusį sąvarankišką gyvenimą gyvenantį savo vaiką, kad išliktų abipusė pagarba ir priimti tą savo didelį vaiką tokiu, koks jis yra, neprimetant jam savo supratimą, kaip reikia gyventi teisingai (na čia daugiau liečia mamas (anytas), auginančias sūnus ir reguliuojančioms jų asmeninį gyvenimą).
tik nezinau kas bus toliau
Nebežinau ar benoriu būti su juo..... 
Jos kogero neatsiprasineja, o iskart bega gyventi su meiluziu 
