QUOTE(swajojuu @ 2008 04 13, 17:14)
Tik visikai nemastantis zmogus eina per gyvenima be jokiu sprendimu ar pamastymu, kur jis eina, kodel eina ir kokiu keliu eina
zinantys savo kelia atsirenka is siulymu, tai , kas jiems vertinga, o ne ima viska, kas jiems kisama. Tai ir yra istikimybe sau
zinantys savo kelia atsirenka is siulymu, tai , kas jiems vertinga, o ne ima viska, kas jiems kisama. Tai ir yra istikimybe sau
Aš labai retai, kada besvarstau. Kur man eiti. Ir ką daryti. Taip, aš banguoju. Taip. Aš dvejoju. Bet nesiimu sukt galvos dėl figūrų. Mano gyvenimas nėra žaidimas. Nėra kova. Kada gi man ilsėtis tada? Ir viskas kas geriausia atėjo nemąstant. Geriausia kas man galėjo ir nutinka, ateina, su tuo nesutikus. Paklusus. Atsidavus. jei būčiau prieštaravus, ar pradėjus logiškai mąstyti. Nežinia, kas būtų nutikę. Kas aš būčiau, kur dabar eičiau. Mane neša. Žinau, kad neteisingo kelio ar sprendimo nėra. Viskas yra tik patirtis. Jos man beje net nereikia. Nes tokia pati kaip aš, nei antrąkart prisikelsiu, nei į grabą ją nusinešiu. Viskas praeina. Tai taip pat praeis. Po 50 metų vargu bau ar beperskaitys mūsų rašliavą... tecnologiškai gal net ne visi sugebės. Turiu daug patefono plokštelių. pats patefonas seniai atsisakęs ir pasislėpęs nukeliavo į Lapių šiukšlyną, susigėdęs prieš DVD ir namų kino sistemą..... Kaip man dabar pasiklausyt Pink floyd koncerto? Žinau, kad įmanoma perrašyti. Bet sutikite, ne kiekvienas tai sugeba.
Kaip nuspręsti, kas yra vertinga? Vat sėdžiu aš ir su kaimynu berūkydami geriam baltą... pezam eilines kasdienines nesąmones..... Būčiau Mocartas, melodiją kokią susukčiau.... Nesu.... kaip pamatuot, ar tai, ką darau vertinga man pačiai ar ne? Aš ištikima sau tiek, kiek neišduodu savęs. Bet riba, labai sudėtingas dalykas. traukiu kortą, kaip galimybę..... ne. Dar ne. Dar rytoj neišprotėsiu....
