Kuo toliau, tuo labiau as isitikinu, kad surasti butent tau tinkama zmogu yra be galo sunku. Einant per klaidas, per neishtikimybes, per pasauleziuros remus (ar platybes)....
pasakymas "keistis reikia abiem" man neduoda jokiu vilciu. Atvirkshchiai, siuo atveju padetis man atrodo beviltiska. As esu tokia. Butent tokia ir ne kokia kita. As galiu pasikeisti, jeigu man kazkas atsitiks, ar gero, ar blogo. Pasikeisiu as savaime, apmastydama, filosofuodama, tikrinama, stebedama is salies. Bet ar tas salia manes esantis zmogus elgsis taip pat? Ar as is jo ko nors galiu laukti/reikalauti? Ar galiu ideti kazkiek vilties, kad man bus gerai, jei jis pasikeis? Taip, skamba egoistiskai, bet kaip ten bebutu, gyvename ne kazkam, o sau. Musu emocine bukle priklauso nuo aplinkos ir nuo mus supanciu zmoniu, tai kodel ji turi buti nepilnaverte?
Papildyta:
QUOTE(Molė @ 2008 05 15, 14:19)
Man atrodo, kad reikia labai sparnelius apsvilti, kad taip pradėtum mastyti

.
Nesakau, kad visais pasitikiu, bet žinau, kad yra žmonių, kurie bet kada man padėtų (laiko išbandyti) ir tikrai aš ne viena

(bet jau čia nebe į temą

)
Va jau jeigu paveda kartą - pasitikėjimas prarastas
As neizvelgiu nieko blogo "sparneliu apsvilime".. Kuo anksciau apsvilini - tuo lengviau sekasi.