Nenoriu- nėra, noriu- yra. bet kas bus ir kaip, priklauso nuo dviejų. juk tas kuris apspjovė irgi kuria kažkokį santykį gaudamas mano reakciją juk TOKIO santykio nebūtų jeigu jis nusispjautų ant žemės.
Matote... Kaip čia jums paaiškinti... Žmogus žiūri televizorių. Kas kuria santykį - žmogus ar televizorius? Po to, kai supranti, kad santykiai priklauso tik nuo tavęs - pasikeičia požiūris į visumą. Čia tas pats, kas suprasti, kad kol aš nesužinojau, jog jūs ištekėjote, jūs buvote neištekėjusi. Ne tai, kad aš nežinojau, bet jūs buvote neištekėjusi. Ir tai nėra žodžių žaismas. Elementariųjų dalelių lygyje tai patvirtinta eksperimentais.
Arba sako: "jei suzinosiu apie tavo neistikimybe-skirsimes", tai ir slepiama visaip ta neistikimybe.
Manau duok nedaves kitam sansu, jei nores, tai gyvens kartu, jei ne-eis pas kitas. O jei priemiai sprendima atleisti, tai kam cia kazkokias dar salygas kelti-gasdinti.
Susiformaves zmogus, gyvendamas tokiose paciose salygose, savo gyvensenos sampratos paprastai nekeicia, jei buna pasikeitimai, tai laikini. Jie keiciasi, jeigu pakeiciama gyvenimo aplinka, pvz.: kitas darbas, kiti aplinkiniai, kitas partneris, kita gyvenamoji vieta, bet pagrindas vistiek lieka.
Duoti sansa - uz ka? Kad gyventi likusi gyvenima kankinamai paranojos? jei jau yra Dievo duota savybe sukti i kaire tai ji ir isliks visam gyvenimui, o neistikimybe bus labiau slepiama. Juk daznai buna priezastys seimos islaikymui: vaikai, turtas, ka pasakys draugai / tevai, visuomenine padetis, pinigu nepriteklius ir t.t. Ech, gaila tu kurie su tuo susitaiko ir gyvena taip toliau.
Ech, gaila tu kurie su tuo susitaiko ir gyvena taip toliau.
O jūs žinote, kad pasaulyje yra vagių? Žudikų, prievartautojų? Kad vaikai miršta iš bado? Kad vyksta karai? Ech, gaila tų, kurie su tuo susitaiko ir gyvena taip toliau...
Nu va, atrodo sutarėm dėl santykių (net ir žodis daugiskaita). O kokybė žinoma priklauso nuo pačios.
I',m good when I'm good, but when I'm bad, I'm better. Mama valdoma balsu. Modelis: XX7177-2. Digital native. Papildoma funkcija: žmona ®Devil Inside. Yra galimybė aktyvuoti funkciją anyta². Pagaminta Lietuvoje, garantijos terminas 50 m.
Kaip aš suprantu savo santykį su vyru yra mano, bet mes abu gyvename savo santykiuose. Juk abu maždaug žinome vienas kito reakcijas ir pagal tai bendraujam. Jeigu į mano namus ateitų kt vyras o aš bendraučiau kaip su savo, tai santykiai gautųsi visai kitokie Papildyta:
QUOTE(Medinis @ 2008 05 16, 11:51)
Čia tas pats, kas suprasti, kad kol aš nesužinojau, jog jūs ištekėjote, jūs buvote neištekėjusi. Ne tai, kad aš nežinojau, bet jūs buvote neištekėjusi.
1)Neskubėti vyro "išvyti" iš namų ir skirtis , tiesiog gyventi po vienu stogu, bet atskirai toliau.
2)"Nematyti "kad vyras klysta, ir gyventi toliau.
3)Negyventi su "tokiu klystančiu" vyru.
O KAIP NORITE JŪS PATI??????????????????????????????????
P.S. Neištikimybė pradžioje atrodo kaip pasaulio pabaiga, o laiko tekmėj tai ganėtinai nereikšmingas faktas...............ne jūs pirma , ne jūs paskutinė -išgyvensit tą laikotarpį ir viskas bus gerai.
Isdavystes atleisti negalima.Neatleisciau isdavystes ir mano draugas tai zino, mano nuomone siuo klausimu yra kategoriska.Mano drauge sake kad jai atrodo, kad jei tureciau vaiku su tuo zmogum, taip nesakyciau, bet as zinau, esu isitikinusi, kad net turedama vaiku, net jei atsidurciau prastoje finansineje padetyje, vistiek iskart issiskirciau/palikciau, negriztamai ir be pratesimu, man tas zmogus butu eilinis sliuzas sulig ta minute.Nelabai kas tiki jog is tikruju taip pasielgciau, bet as esu visiskai tikra tuo ka sakau, mano labai blaivus protas siuo klausimu, tiesiog nesileisiu buti zeminama ir toks vyras pataptu man paprasciausiai slykstus, atgrasus ir nevertas manes...
Isdavystes atleisti negalima.Neatleisciau isdavystes ir mano draugas tai zino, mano nuomone siuo klausimu yra kategoriska.Mano drauge sake kad jai atrodo, kad jei tureciau vaiku su tuo zmogum, taip nesakyciau, bet as zinau, esu isitikinusi, kad net turedama vaiku, net jei atsidurciau prastoje finansineje padetyje, vistiek iskart issiskirciau/palikciau, negriztamai ir be pratesimu, man tas zmogus butu eilinis sliuzas sulig ta minute.Nelabai kas tiki jog is tikruju taip pasielgciau, bet as esu visiskai tikra tuo ka sakau, mano labai blaivus protas siuo klausimu, tiesiog nesileisiu buti zeminama ir toks vyras pataptu man paprasciausiai slykstus, atgrasus ir nevertas manes...
O nepagalvotum, kad ir tavo kaltės kažkiek yra? Aišku dabar taip sakai, gal ir nekeistum nuomonės ir sprendimo jei ištikrųjų taip atsitiktų, bet apie tai reiktų kalbėti tada kada esi atsidūręs tokioje situacijoje, aš prieš metus buvau tokios nuomonės kaip tu, dabar mąstau kiek kitaip, nebesu tokia kategoriška. Aišku, toks vyro elgesys, bet kokia mylinčią moterį sukrėstų iki pirštų galiukų ir mintyse išdavystės skausmas išliktų visą gyvenimą.
Aš kažkada irgi galvojau, kad išdavistės atleisti negalima, bet.... Kai pati su ja susidūriau atleidau. Nesakau, kad labai buvo lengva, bet po skausmo kažkaip išmoksti priimt gyvenimą tokį koks jis yra ir su jo išdaigomis. Nu ir priiminėji. Gal kažkaip į viską kas aplinkui pažiūri kitu kampu. Gal ta išdavistę priimi ne kaip išdavystę, o kaip gyvenimo vingį. nei atleist nebandai nei neatleist, gyveni savo gyvenimą ir stengies, kad praeitis taves nebekasytu.
Mielos moteriskes, juk jie ir isduoda todel, kad jus jiem atleidziat...Turiu omeny, nereikia keisti savo nuomones, net jei ir labai myli, net jei ir labai sunku, reikia parodyt viena karta kas cia seimininkas, na ta prasme, kad kalbi rimtai, kad kiti vyrai su kuriais bendrausit po skyrybu zinotu, kad nejuokauji, kai sakai, kad jei nuslys, gales slysti sau toliau, tik ne su manim. Ir geriau jau buti vienai (man asmeniskai) nei prarasti oruma ir atleisti... Na cia tik mano nuomone aisku, tikrai nesmerkiu kitu, kad atleidzia, tiesiog manau, kad jos laaaaaabai nukencia. Ir dar skaiciau siam forume kas man pasirode lb keista : " na jei koks plevesa tavo vyras ir toliau isdavines, tai palik, bet jei RIMTAS ZMOGUS tai bandyk taikytis" Atleiskit, bet cia jau nesutinku, nes tas ale rimtas zmogus yra paskutinis slykstyne, sugebejes isduot savo nescia moteri, jis ir yra plevesa ir jokio antro sanso jam duot negalima, tegu grauziasi visa gyvenima ir zino, kad suede savo seima. O moterims patarciau skirtis, labiau (pagal galimybes) investuot i save, pamilt save is naujo, but graziom ir laimingom ir ieskot to vienintelio, kuris neisduos, kuris gerbs, myles.Tokiu tikrai yra, nebukit naivios, visi vyrai nera kiaules ir nereikia su tuo taikstytis.Na o jeigu liksit vienos, reiskia neatsirado joks vyras vertas jusu... Papildyta: Beja, as esu patyrus isdavyste, ir nuo to laiko man tas zmogus paprasciausiai slykstus. Dabar turiu saunu drauga, labai ji stipriai myliu, bet jam sakau tiesiai sviesiai, kad JEI KA keio atgal nesuras... Man tai nepaprastai svarbu, zinoma ir pati esu istikima ir busiu, o jei kazkokiu mistiniu budu nuklysciau i sona (nors to nedaryciau) tai jis suzinotu pirmas.Atleidima suprantu tik toki, kad jei zmogus isduoda, ateina ir pasako suklydes, tada galima jam padekoti uz atviruma, nepykti ir atleisti, nenesioti pykcio sirdyje ir draugiskai issiskirti, bet jokiu budu nesileist zeminama, tiesiog skirtis
O nepagalvotum, kad ir tavo kaltės kažkiek yra? Aišku dabar taip sakai, gal ir nekeistum nuomonės ir sprendimo jei ištikrųjų taip atsitiktų, bet apie tai reiktų kalbėti tada kada esi atsidūręs tokioje situacijoje, aš prieš metus buvau tokios nuomonės kaip tu, dabar mąstau kiek kitaip, nebesu tokia kategoriška. Aišku, toks vyro elgesys, bet kokia mylinčią moterį sukrėstų iki pirštų galiukų ir mintyse išdavystės skausmas išliktų visą gyvenimą.
Suprantu,kad gali buti ir moters kalte,bet pasakyk kur kalte jei vyras turi jau ketvirta gyvenimo drauge ir vis laksto po mergas,tai cia vis kaltos neteisingai jo pasirinktos moterys
juk TOKIO santykio nebūtų jeigu jis nusispjautų ant žemės.
