Taip,praejo jau puse metu po vyro neistikimybes,o man dar atrodo viskas kaip vakar.Priesistore tokia:kartu su vyru dirbome vienam darbe,as isejau i dekretines atostogas ir paskutiniame nestumo menesyje mano vyrui pakriko protas.Buvom istikruju ideali pora,visi sakydavo,kad del savo vyro gali buti rami,jis to niekada nepadarytu...Taigi susikukavo su musu bendradarbe(jos vaikinas tuo metu dirbo Anglijoj).Neistikimybes fakta suzinojau likus kelioms sav iki gimdymo,is tu nervu pagimdziau anksciau.Jis tada atsiprasinejo,sake,kad niekada tai nepasikartos.Po menesio suzinojau,kad jis nenutrauke rysiu su ja,skambuciai po pusvalandi,zinutes naktimis...Jo zodziais viskas is durnumo ir meiles jokios nebuvo.Lyg ir issiaiskinom viska,gyvenom toliau,taciau as labai pasikeiciau,tapau pikta,irzli,istisai jam primindavau,koks jis yra kiaule.Per si pusmeti" skyremes" jau kelis kartus.Myliu ji,yra nuostabus vaikiukas,gaila griauti seima.Vyras sako,kad dabar su ja tik darbiniai santykiai,viskas praejo,jam seima yra viskas.Taciau mano paranoja ir fantazija beribe.Negaliu nurimti ir nusiraminti.Gal but jei ji nedirbtu kartu su juo,man butu lengviau...O uz 1,5metu as pareisiu i ta pati darba,kaip man reikes su ja bendraut...Tad prasau,mamytes,patarkite,kaip rasti ta sielos ramybe ir patiketi is naujo ,kad viskas bus gerai.
O pati sau užduok klausimą " ką jis turėtų padaryt, kad pamirštum nuoskaudą ir atleistum" O tada ramiai atsisėskit ir paskutinį kartą apie tai pakalbėkit
