KĖLIONĖS PRADŽIA
Rytas, tiksliau kažkur 5val ryto, nerandu sau vietos, vaikštau iš kampo į kampą, juk šiandien prasideda kelionė, kurios laukta jau pusę metų. Kadangi skrydis iš Rygos, laukiu draugo, kurio mašina ir važiuosime į Latviją. O jis, aišku kaip ir visada, vėluoja...Aš panikoje, iš kurios mane ištraukia skambutis : Nusileisk, aš apačioje. Čiumpu lagaminą, bučkis močiutei , seneliui ir mes jau kelyje. Vilnius, Ukmergė, Panevėžys, Bauska ir , pagaliau, oro uostas. Paliekame mašiną aikštelėje prie golfo centro ir dar kažkur apie 20minučių pėdiname orouosto link. Nepasakosiu apie pakilimus , nusileidimus, nes tikriausiai niekam tai neįdomu, o geriau iškert nepreisiu prie...
ATĖNAI
Atskrendame jau vakarop, išėję iš orouosto iškart sėdame į autobusą, kuris mus turi nuvežti Sintagmos aikštės link, dairomes aplinkiu, viskas nauja, nematyta, aš jau tirpstu. Pagaliau pasiekiame Sintagmą ir persėdame į kitą autobusą, kuris turi nuvežti mus į viešbutį, žinome stotelės, kurioje turime išlipti pavadinimą, tad įnirtingai dairomes aplink. Žmonių autobuse nemažai, tad , kaip tyčia, pražiopsome savo stotelę, tenka išlipti 3-4 stotelėmis vėliau. Nežinau kas mums užėjo, bet nusprendžiame eiti pėsčiomis iki viešbučio, draugas nervuojasi, prisiekinėja ,kad tai paskutinė kelionė, karšta , lagaminais, kuprinėmis apsikrovę, bet vargais negalais pasiekiame viešbutį. Iškart krentu i lova, aš atsijungusi
MŪSŲ TRYS DIENOS ATĖNUOSE
Kadangi Atėnuose būsime vos 3 dieneles, nieko nelaukę skuodžiame centro link. Aš, kaip istorijos studentė, didelė Graikijos mylėtoja , iškart pradedu zyzti kelionės didingojo Akropolio link, mano maldos lieka išgirstos. Tai , kas atsiveria prieš mano akis pasiekus Akropolį, giliai įsirėžė atmintin : atrodo, lyg matai viso miesto ribas, jas , tarsi rankos, iš visų pusių apglebia kalnai . Pamirštu viską : draugą, aplink zujančius turistus, netgi taip mano nemėgstamą karštį... Pagaliau pamatau tai, ką lig šiolei man teko matyti tik knyguose didingajį, karus bei amžius ( nors minutei pamirškime restauravimo darbus) menantį miestą ant kalvos. Mintyse prabėga tokie asmenys kaip Periklis, negailestingasis Kserksas, trumpam grįžtu į Maratono mūšio laikus, pajaučiu deivės Atėnės galią... Tik staiga mano mintis išklaido draugo kliedesiai apie šalia Partenono gulinčius šunis, kurių, beje, Atėnuose išties nemažai. Kaip ir visi normalūs turistai įsiamžiname prie Partenono, dar kartelį pasigerime vaizdais ir leidžiames centro link, visgi karšta, norime vandens, pasislėpti kur nors pavėsyje. Vakarą praleidžiame centre, klaidžiojame gatvelėmis, maloniai atsisakinėja special offer , kuriuos tik spėk gaudyt ir galiausiai išsitiesiame pievelėje...Gera čia, Atėnuose, oi kaip gera...
Kitą dieną nusiperkame kelto bilietus į Kretą, už bilietus pirmyn-atgal dviems asmenims sumokame kažkur apie 120 eurų ir toliau sau sėkmingai klaidžiojame po Atėnus, užeiname į kelias bažnyčias, vaikštome vakarėjančio miesto pakrantėmis, stebime kaip graikai lėtai, niekur neskubėdami gurkšnoja Frappe, žaidžia dideliais šachmatais arba tiesiog pykstasi ( ne kartą teko gatvėje stebėti jaunų porų kivirčus ). Po truputį pradedame derintis prie graikų ritmo, jau niekur nebeskubame, mėgaujames kelione, vasara, antikos dvasia ( ji, kažkodėl, manęs neapleido visos kelionės metu) , bet jau pradedame laukti kelionės į Kretą...Dienos, valandos, minutės senka ir štai jis jau čia , jau čia ,jau čia... Priešais mus keltas, kuris nuplukdys dievų salos link...
KELIAUJAME PAS DIEVUS , ARBA KELIONĖ Į KRETĄ
Naktį praleidžiame kelto kavinėje , rytas turbūt pats siaubingiausias visos kelionės metu. Išlipu iš kelto ir atsisedu ant pievelės šalia kažkokios tvoros. Nieko nebenoriu, nebereikia man Kretos , vežkite mane namo !!! Siaubingai skauda pilvą, net nežinau kur dėtis, draugas bėga ieškoti vandens , išgeriu to vandes ir , ačiū Dievui,man pasidaro geriau. Ar aš sakiau,kad man nebereikia Kretos ? Nesąmonė, mes tęsiame kelionę. Susirandame autobusą ir vykstame viešbučio link, kuriame visai vasarai buvo apsistojusi pažįstama. Štai mes ir Hersonissos.
Pirmoji diena
Pirmąją dieną skiriame pažinčiai su šiuo miesteliu, čia veikti tikrai yra ką, naktinis gyvenimas tiesiog verda, daugybė kavinių, klubų ir, aišku , turistų. Matėme nemažai olandų, italų, rusų, girdėjome ir lietuviškai šnekant. Judame pakrantės link, praieti tiesiog neįmanoma, kartojasi special offer sistema, tik čia ji įkyresnė . Pagaliau randame jaukų ir tylų kampelį prie uostelio...Naktis maloniai šilta, įmerkiu kojas į vandenį, ech, kiek mažai reikia žmogui iki pilnos laimės...
Antroji diena
Antrąją dieną jau nusprendžiame nebetinginiauti ir leidžiames į kelionę, tiesa nelabai tolimą, keliaujame į Kretos sostinę Heraklioną. Lieku be galo sužavėta įlankėle, pilna mažyčių valtelių, tyliai mintimis nusikeliu į Kiprą. Ir vėl vaikštome, gėrimes kalnais, jūra, mažomis Herakliono gatvelėmis, kurios pilnos mažų parduotuvėlių,prisėdame ant suoliuko, išgeriame Frappe, iš kuprinės išsitraukiame maišą vynuogių, mmm skanu...Vistik išalkstame labiau ir nusprendžiame keliauti į Mcdonaldą, pavalgome ir prieš išeinant nusprendžiu nueit ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Ogi žiūriu , ant tualetio popieriau bakelio mobilusis telefonas guli ir dar naujas, iškart lėkiu pas draugą , nusprendžiame palaukti dar kokį pusvalandėlį, gal kas apsižiūrės, kad nėra telefono ir paskambins, o gal pats pametęs žmogus sugrįš. Penkios, dešimt, dvidešimt minučių, štai ir visas pusvalandis..tyla.. Nusprendžiu pasiknaisioti po svetimą nuosavybę ir randu mums tinkanti numeri adelfi ( sesuo), nagi skambiname seseriai . Susisiekiame, pasirodo šis telefonas yra jos sesers, kuri šiuo metu atostogauja Kretoje su savo vaikinu, duoda mums jo numerį, padėkoja mums gal 50 kartų, skambiname draugui, kuris telefone įvestas kaip mwraki ( mažylis ar pan ). Vaikinas mūsų paprašo nesijudint iš vietos ir po kokių 5 min jie jau bėgte bėga mūsų link, pasiima telefoną, pasako ačiū ir dingsta iš mūsų akių...Sakome bent ledais pavaišintų, bet tiek jau to, tikimes, kad viskas grįžta bumerangu ir kitąkart mes atgausime pamestą daikta..naivuoliai...
Trečioji diena
Dar šiek tiek jaučiuos pavargus po kelionės į Kretos sostinę, tad vienbalsiškai nusprendžiame dieną praleisti pakrantėje, tinginiauti, plaukioti, pamiršti vargus ir rūpesčius, nebeskaičiuoti laiko. Nusiperkame pripučiamus čiužinius ir leidžiames ieškoti gero kranto. Tokį randame, tik , deja, priėjimo link jo nėra, belieka tik du pasirinkimai : arba šok nuo skardžio, susilaužyk koją ir atgal jau nebeužlipk, arba bandyk nuplaukti jūra.. Renkames antrąjį variantą, susimetame kuprines ant nugaros, gulames ant čiužinių ir...plaukiame. O jau vaizdas...Vanduo skaidrus skaidrus, dugne matosi akmenys, žolės, judame tikslo link neskubėdami ir štai mes jau čia...Liekame dviese toje mažytėje, uždaroje vietoje, daugiau nei vienos gyvos dvasios aplink mus...Nusimetame kuprines ir bėgame jūros link, mintyse pradedu prašyti Dzeuso, kad ši akimirka niekada nesibaigtų..Bet , deja...
Vakarop grįžtame namo ir lekiame į taverną, užsisakome souvlaki ir vakarą leidžiame graikiško maisto ir muzikos draugijoje. Stebime besileidžiančią saulę, mėgaujames vynuogėmis, vynu, fetos sūriu...
Ketvirtoji diena
Man jau reikia kelionių, tad išsitraukiame žemėlapį, apžiūrime jį iš visu pusių ir nusprendžiame šįsyk leistis Agia Napos link. Važiuojant link miesto tiesiog tįsta seilės nuo vaizdų, pamatytų kelyje.. Kalnai kalnai kalnai...jų labai man trūksta čia , Lietuvoje. Pagliau pasiekiame miestą, judame centro link, pamačiusi priešais akis atsivėrusį vaizdą trumpam suakmenėju...Prireikia kelių minučių, kad suprasčiau, jo vaizdas, kurį matau priešais save nėra tik atvirutė, tai realybė...Išnarstome visą miestą po kaulelį : valgome ką tik nusipirktas slyvas, vėl geriame Frappe, vaikštome gatvelėmis , kurios kyla-leidžias-kyla-leidžias, maitiname vandens gyventojus, šiek tiek pasišneku su vietine senute, sau ramiai sėdinčia verandoje....Randame tykią vietelę prie vandens, bet greitai ir ji prisipildo turistų, tad nusprendžiame grįžti namo, nes draugui prasideda galvos skausmai...
Penktoji diena
Pirmą kartą per visą mano viešnagę Kretoje aš mačiau TOKIAS bangas. Neatsispiriu pagundai per jas pašokinėti, bet man tai sekasi gan sunkiai,jos tiesiog mane bloškia krato link. Gerklė pilna druskingo vandens, skauda akis, draugas kaip mažas vaikas laksto per bangas, tad nusprendžiu geriau pasideginti, pafotografuoti. Netikėtai pamatau senuka, priekaboje pardavinėjantį vynuoges ir pomidorus, leidžiuos jo link. Poso kanoun ta stafulia ( kiek kainuoja vynuogės), - klausiu jo. Kažkodėl jis nenori su manim bendrauti graikiškai ir atsako angliškai(vienas maišelis tik vienas euras), aš jam graikiškai pasakau, kad paimsiu du maišelius, o jau tada ir prasideda pokalbis, senukas man pradeda pasakoti, kad pats augina vynuoges, kokios jos saldžios, pasakoja apie vietinius gyventojus ( vis pakartodamas kokie jie sukčiai), apie begalę turistų ir pan. Nežinau kodėl, bet šis pokalbis man tampa kažkokia atgaiva, po jo pasijaučiu atsigavusi, pražvalėjusi. Grįžtame į viešbutį valgyti vynuogių, o Dieve....( nekomentuosiu, tikriausiai ir patys supratote
) Vakare visgi nusprendžiame pasinaudoti tais jų special offer, užsisakome du alkoholikius kokteilius, už kuriuos sumokame 7 eurus, nelabai jie skanūs mums pasirodė, bet įsimine jų pristatymas. Atnešė žaižaruojančius, su fejerverkais, prisijuokėme.
Šeštoji diena
Paskutinė pilna diena Kretoje, nusprendžiame pasivaikščioti po apylinkes, kopiame kalnų link, kur atrandame nemažai vietinių gyventojų gyvenviečių. Pasijuntu atitrūkusi nuo miesto šurmulio, turistų maišalynes, atsigauna siela , bet širdį vis dar skauda, juk paskutinė diena...Grįžę ir vėl į kasdieninį Hersonissos gyvenimą nusprendžiame dar kartą nueit į taverną. Užsisakome graikiškų salotų, vėl mano mėgstamo ir dievinamo souvlaki bei baklavas ( čia toks pyragas), o vakarą praleidžiame ramiai, parantėje... Žiūrime į besileidžiančius lėktuvus ( kažkam tik šiandien prasideda atostogos), stebime niekur neskubančius žmones, ilgesingai žvelgiu į jūra..Bandau nesigraudinti, reikia tik džiaugtis, kad buvo galimybė pamatyti visą šį grožį, smagiai praleisti laiką dviese, pakeliauti, pasimėgauti Kreta bei Atėnais, suprasti, kodėl kasmet tiek daug žmonių ten grįžta vėl vėl ir vėl...Draugas jau nori grįžti į kambarį, bet aš nenoriu miegoti, nenoriu užmigti šią naktį...Užmiegu..
Paskutinės akimirkos Kretoje
Ryte pradedame krautis lagaminus, skubame , lekiame, nieko nerandame...Kaip visada.. Viešbutį paliekame puktualiai, 12 valandą, bet laiko iki kelto išplaukimo į Atėnus lieka sočiai 9 valandos. Tad nusprendžiame keliauti į šalią esantį miestelį Malia, pasivaikštome , miestelis didelio įspūdžio nepalieka : masė žmonių, aplinkui anglų jaunimėlis. Atsistoju ant akmenų ir žvelgiu į jūrą, išsitraukiu kelių centų monetą ir metu ją jūros link.. Noriu kada nors sugrįžti jei ne į šią vietą, tai bent prie šios jūros- pagalvoju mintyse ir meldžiu, kad Olimpo dievai su malonumu išpildys mano svajones
Keliaujame Herakliono link, jau stovime kelto denyje, žvelgiame į tolstančius kalnus, alyvuogių bei vynuogių plantacijas, į tolstančią KRETĄ...Temsta, Kretos siluetų jau nebematyti, prieš akis atsiveria tik berybė jūra...
Ir vėl Atėnuose
Atėnuose turime tik kelias valandėles, superkame lauktuves, ouzo, saldumynus, paskutinį kartą pažvelgiame į Akropolį ir judame oro uosto link.. Kylame...Mes grįžtame namo, bet į Graikiją aš dar sugrįšiu...
Grįžtu namo apie 4 val ryto ir iškart užsileidžiu dainą pavadinimu Ekdromh (kelionė)...Bet iš kur žinai, galbūt mes vėl keliausime kartu....
Papildyta:
Šiek tiek nuotraukyčių įdėjau road.lt puslapyje, štai nuoroda :
http://www.road.lt/k...pas-olimpo-8230
Jei patiko pasakojimas, tikrai būtų džiugu jei prabalsuotumėte
Malonaus skaitymo visiems
