Nenoriu atkalbinėt, o ir prioritetai kiekvieno - skirtingi, bet papasakosiu iš savos patirties, gal padės apsispręsti.
Mūsų vaikams iki šiol nereikia psivaikščiojimų aplinkinėmis gatvėmis. Jiems pilnai pakanka savo kiemo bei kaimynų kiemo

Vaikams dabar dešimt ir šešeri metai. Mūsų sklypas tik šešių arų, bet laisvai telpa ir didelė žaidimo aikštelė, ir "kašis", ir baseinas vasarą. Kai mažoji buvo kūdikis, nelabai norėdavau kažkur eiti - išveždavau vežimą į terasą ir ji miegodavo sau..
Dviračiais neturim galimybių važinėtis prie pat namų (nors šaligatvis yra, ir apšvietimas taipogi) , bet paėjus pora šimtų metrų - sutvarkytas, civilizuotas parkas, su asfaltuotais takais

Arba važiuojam kur nors prie ežerų, dviračių takais.
Žiemą einam į puikią rogių trasą miškelyje ant kalniuko.
Nei neaiškių asmenų, nei palaidų šunų nepastebėjom
O ir laiko nėra tiek, kad galima būtų leisti au vaikštinėti, šlifuoti kaimynines gatves. Gal taip atrodo pradžioje, kad va, vaikščiosim ištisai, bus smagu, bet realybėje..ne visada atrandu laiko pasėdėt terasoje, nors mano dabras - pakankamai laisvo grafiko...Savaitgaliais, vasarą, per atostogas vis lekiam kur nors, norisi pakeisti aplinką - negi sėdėsi name visą laiką? Suprantu, kad yra turinčių to laiko daugiau ar sėslesnių - viską vertinu iš savo prizmės.
Kai prasideda maratonas mokykla-būrelis-namai, tada išvis, išveži vaiką ryte, parsiveži vakare, kokie dar vaikščiojimai - pamokas spėja šiaip ne taip paruošti, ir tai jau pasiekimas. Dirbančių tėvų vaikai panašiu grafiku vežiojami į darželį - grįžti iš darbo, prigriebi vaiką iš daržo (o jei dar kelionėje sugaišti daugiau laiko, važiuodamas į tą savo rojaus kvartalą?), vakarienė, truputis pabedravimo, prausimas migdymas...
Taigi, mano asmeninė išvada tokia - aplinka svarbu, bet jei dėl jos reikia aukoti kitus dalykus (atstumą, pvz..,) - neverta. Svarbu ir daugelis kitų faktorių. Pvz., bendramažiai vaikai, gyvenantys kaiymystėje - tai taps svarbu maždaug nuo keturių metų. Daug saulės sklype.

Ir t.t.