Jau kuris laikas galvoje sukasi mintis apie vaikelio įsivaikinimą, bet vyras kol kas reaguoja į tai skeptiškai..Jo argumentai:
1)kad ne visada susitvarkau ir su tuo vieninteliu mūsų vaiku
2)kad pirma reikia biologinio brolio ar sesers(gal net 2)mūsų mažiui
3)labiausiai bijo rizikuoti dėl galimo prasto genetinio fondo ir atseit ne kas gali gautis iš tokių vaikų(jis įsitikinęs, kad ne viską lemia geras auklėjimas ir pavyzdys)
4) aš įžvelgiu Jo baimę, kad gali vaiko taip nemylėti, kaip savo....
Įdomu būtų sužinoti iš tų, kurie jau turi patirties augindami vaikelius: ar abu sutarėte iš karto dėl įvaikinimo, ar kilo kokių dvejonių ir diskusijų, kokie motyvai paskatino tai padaryri?
Na tiesiog manau, dabar mano vyras yra lyg tokio neigimo fazėje-jei kur tik pasimaišo kokia informacija apie globos namus, įvaikinimą ir pan(pvz, per TV),Jam lyg visai neįdomu būtų ir nelinkęs aptarinėti..
Sveika, prisijungusi 
pagaliau radau bendramintę - turinčią savo vaikutį ir norinčią įsivaikinti
Mes tai auginam porelę
Ir dabar galvojam paimti dar vieną vaikutį 
manau, kad vyras turi pats pajusti, kad nori auginti svetimą vaikelį. O tam reikia laiko. Aplamai pasiruošti įsivaikinti reikia daug laiko, bent jau man... Gal netgi kelių metų. Todėl ir sakau visiems, kad tai įvyks po kokių dviejų metų
O pagrindinis motyvas įvaikinimui - tai to vaikelio gerovė. Ir tik jo. Apie save, manau šiuo atveju reikia negalvoti.
Patarčiau šnekantis su vyru motyvuoti ne "mums reikia dar vieno vaikelio, ir labai gražu būtų įsivaikinti", o "mažam angeliukui reikia šeimos, ir tai mes galime jam suteikti ". Todėl manau, kad tavo vyras teisus tame, kad jums reikia dar vieno "tikro" broliuko ar sesutės 
Bet juk galima tuo pačiu metu išauginti ir našlaitį - bus kaip dvynukai. dabar turbūt taip ir pasielgčiau, tik kad noras įsivaikinti teatėjo antrąjam paaugus
O kas link "susitvarkymo" - tai nemanau, kad yra mama, nesusitvarkanti su dviem ar trim vaikais. Su kiekvienu vaikeliu širdyje daugėja ir meilės ir kantrybės
O vat kaip įtikinti vyrą, kad vaikutį galima iš pradžių goboti, o vėliau įsivaikinti, gal netgi tuomet, kai jis bus paaugęs, sąmoningas ir netgi pats teisme galės pasakyti "taip, aš noriu, kad jie būtų mano tėvai" (o gal ir ne...)
Nes maniškis įsitikinęs, kad jokiu būdu negalima už tai imti pinigų, o man atrodo, kad "apiplėšti" valstybę nieko čia tokio - juk tuos pinigus išleistumėm vaikeliui - gydymui, reabilitacijai, lavinimui... O jis iš karto pradeda išvedinėti kokia aš materialistė, egoistė ir net iš gerų darbų norinti išspausti naudos
O gal jis teisus?
pagaliau radau bendramintę - turinčią savo vaikutį ir norinčią įsivaikinti
Mes tai auginam porelę
Ir dabar galvojam paimti dar vieną vaikutį manau, kad vyras turi pats pajusti, kad nori auginti svetimą vaikelį. O tam reikia laiko. Aplamai pasiruošti įsivaikinti reikia daug laiko, bent jau man... Gal netgi kelių metų. Todėl ir sakau visiems, kad tai įvyks po kokių dviejų metų
O pagrindinis motyvas įvaikinimui - tai to vaikelio gerovė. Ir tik jo. Apie save, manau šiuo atveju reikia negalvoti.
Patarčiau šnekantis su vyru motyvuoti ne "mums reikia dar vieno vaikelio, ir labai gražu būtų įsivaikinti", o "mažam angeliukui reikia šeimos, ir tai mes galime jam suteikti
". Todėl manau, kad tavo vyras teisus tame, kad jums reikia dar vieno "tikro" broliuko ar sesutės Bet juk galima tuo pačiu metu išauginti ir našlaitį - bus kaip dvynukai. dabar turbūt taip ir pasielgčiau, tik kad noras įsivaikinti teatėjo antrąjam paaugus O kas link "susitvarkymo" - tai nemanau, kad yra mama, nesusitvarkanti su dviem ar trim vaikais. Su kiekvienu vaikeliu širdyje daugėja ir meilės ir kantrybės
O vat kaip įtikinti vyrą, kad vaikutį galima iš pradžių goboti, o vėliau įsivaikinti, gal netgi tuomet, kai jis bus paaugęs, sąmoningas ir netgi pats teisme galės pasakyti "taip, aš noriu, kad jie būtų mano tėvai" (o gal ir ne...)
Nes maniškis įsitikinęs, kad jokiu būdu negalima už tai imti pinigų, o man atrodo, kad "apiplėšti" valstybę nieko čia tokio - juk tuos pinigus išleistumėm vaikeliui - gydymui, reabilitacijai, lavinimui... O jis iš karto pradeda išvedinėti kokia aš materialistė, egoistė ir net iš gerų darbų norinti išspausti naudos
O gal jis teisus?
Aš tai manau, kad jei tikrai apsisprendei vaikeliui duoti šeimą, tai nereikėtų laukti kol jis suaugs ir tik tada įsivaiknti. Mano nuomone, kad vaikelį tada draskys abejones: o kodėl jie to nepadarė anksčiau? Tai man atrodo, kad jam gali palikti nuoskaudą. O dar nereikia pamiršti, kag globojant bet kada gali atsirasti žmogus ir pareikšti, kad aš noriu įsivaikinti šitą vaikelį - ir jam bus leista. Sekmės jums atrandant savąjį kelią.
Apsisprendimas, kad mūsų šeimai reikia vaikelio pas mus atėjo labai greitai - gal todėl kad savojo neturėjom.
Apsisprendimas, kad mūsų šeimai reikia vaikelio pas mus atėjo labai greitai - gal todėl kad savojo neturėjom.
Tai tikrai begalo sudetingas sprendimas ir niekas tau negali patarti,turi jausti ir subresti pats.Cia Norvegijoj tai labai populiaru.Ir pirmai as maniau,kad labiau mados reikalas turet savo seimoje kitos rases vaikiuka.Bet kai susipazinau su keliomis tokiomis seimomis tai pakeiciau savo nuomone.Ten tu vaikiuku labai reikejo ir jie labai mylimi.Nors viena seima turejo savo 2 berniukus.O kita savo neturejo ,bet atsiveze is Afrikos dvynukus ie ju sesute.Kai matai tu vaiku ir iteviu veidus taip smagu.Net tikrai nevisi vaikai gimdytoju seimoje tokie laimingi.
As dar tam nesubrendau,o gal bijau prasitart vyrui net nezinau.Bet manau,jei tai ir ivyktu tas vaikas bus laimingas pas mus.Turbut kaip tik daug isgyvenusiam(paliktam)vaikui tu stengsies duot daugia silumos.Ir tikrai ne is gailescio,bet suveikia motiniskas instinktas.Gal as neteisi nezinau.Bent jau taip manau.
As dar tam nesubrendau,o gal bijau prasitart vyrui net nezinau.Bet manau,jei tai ir ivyktu tas vaikas bus laimingas pas mus.Turbut kaip tik daug isgyvenusiam(paliktam)vaikui tu stengsies duot daugia silumos.Ir tikrai ne is gailescio,bet suveikia motiniskas instinktas.Gal as neteisi nezinau.Bent jau taip manau.
Kuo daugiau galvoju tuo daugiau klausimų kyla
Kai neturi savų vaikų, tai kaip ir aišku - įsivaikini, nes nori auginti vaikutį. O vat kai turi savus, tai sunku mintis sudėlioti: kaip reaguos savi vaikai, kaip priims seneliai, ir t.t. Negalima juk sakyti, kad tas vaikutis bus toks pats kaip savieji. Jis jau bus daug išgyvenęs - išsiskyrimą, gal ir gyvenimą asocialioj šeimoj
O ir sveikata gali ne pati geriausia būt. Tai bus reikalinga ir socialinė ir medicininė reabilitacija Ir atostogas auginimui turbūt reikia imt Kažin ar pusės metų užteks, kad išleist vaikutį į darželį
Na nežinau, baugina tie pirmieji metai
Kai neturi savų vaikų, tai kaip ir aišku - įsivaikini, nes nori auginti vaikutį. O vat kai turi savus, tai sunku mintis sudėlioti: kaip reaguos savi vaikai, kaip priims seneliai, ir t.t. Negalima juk sakyti, kad tas vaikutis bus toks pats kaip savieji. Jis jau bus daug išgyvenęs - išsiskyrimą, gal ir gyvenimą asocialioj šeimoj
O ir sveikata gali ne pati geriausia būt. Tai bus reikalinga ir socialinė ir medicininė reabilitacija
Ir atostogas auginimui turbūt reikia imt Kažin ar pusės metų užteks, kad išleist vaikutį į darželį Na nežinau, baugina tie pirmieji metai
Labas mergaites
Suprantu mykoles vyra - tikrai neveltui jis nerimauja del ivaikinto vaikelio. Pazistu seima kurie buvo pasieme globai berniuka /ir gaudavo tuos nelemtus 500 litu/ Jie turi savo 4 berniukus nors kai eme jie kaip tik laukesi pirmo vaiko.Atrodo turejo jam buti gerai toje seimoje nes tikrai tai tvarkinga ir rimta seima. Deja... Jie paeme vaika kai jam buvo 6 metai. Gal leme kad jis jau buvo didelis ir priprates prie vaiku namu tvarkos- valgyti paduota, viskas sutvarkyta, nieko paciam daryti nereikia. Dabar jam 19 metu ir su ta seima nebendrauja nes labai jau norejo jis suaugti. O kas del genofondo tai jo tevai buvo narkomanai ir ne viska lemia geras auklejimas ir pavyzdys kaip mykole pateike kaip viena is vyro argumentu.
Linkiu sekmes priglaudziant likimo nuskriaustus vaikus Prasau nemanykite kad esu nusiteikusi pries globas ir ivaikinimus. Tik noriu kad rimtai apsvarstytumete zengiant si atsakinga zingsni.
Suprantu mykoles vyra - tikrai neveltui jis nerimauja del ivaikinto vaikelio. Pazistu seima kurie buvo pasieme globai berniuka /ir gaudavo tuos nelemtus 500 litu/ Jie turi savo 4 berniukus nors kai eme jie kaip tik laukesi pirmo vaiko.Atrodo turejo jam buti gerai toje seimoje nes tikrai tai tvarkinga ir rimta seima. Deja... Jie paeme vaika kai jam buvo 6 metai. Gal leme kad jis jau buvo didelis ir priprates prie vaiku namu tvarkos- valgyti paduota, viskas sutvarkyta, nieko paciam daryti nereikia. Dabar jam 19 metu ir su ta seima nebendrauja nes labai jau norejo jis suaugti. O kas del genofondo tai jo tevai buvo narkomanai ir ne viska lemia geras auklejimas ir pavyzdys kaip mykole pateike kaip viena is vyro argumentu.
Linkiu sekmes priglaudziant likimo nuskriaustus vaikus
Prasau nemanykite kad esu nusiteikusi pries globas ir ivaikinimus. Tik noriu kad rimtai apsvarstytumete zengiant si atsakinga zingsni.
Kad jau tu taip liudai VIP kalbi.Zinoma kad visur visko yra.Bet kiek sauniu seimu turi ivaikintus vaikiukus ir graziausiai bendrauja.Lietuvoj turejau kaimyne.kuri isivaikino mergaite kai ji buvo 7 m.Ji viska atsimena is vaiknamio gyvenimo ir labai dekinga savo iteviams.Manau cia daugiau gal lemia iteviu ir vaiko dusios.Jei jos artimos tai viskas puiku.Tik kur tas receptas,kaip tai suzinot?Manau tai gali tik pajusti dusia.Ir jokiu budu to vaiko nesigaileti,bet myleti.
is tiesu su saviskiais ne visada galima susitarti,bet jau is savo praktikos galiu pasakyti ,kad vaikai atsinesa ir savo genus, 
aisku ,savo svelnumu ir begaline kantrybe galima kazkiek vaika palenkti i geraja puse,bet tu tokiu uzsleptu kipsiuku visdelto lieka 
aisku ,savo svelnumu ir begaline kantrybe galima kazkiek vaika palenkti i geraja puse,bet tu tokiu uzsleptu kipsiuku visdelto lieka
Šią savaitę daviau interviu "Moters" žurnalui. Ir kaip visada kalbant apie nevaisingas šeimas pradėjome kalbėtis ir apie įvaikinimą.
Žurnalistė pasitaikė pakankamai protinga ir jautri, todėl buvo iš tiesų įdomu padiskutuoti šita tema.
Ir abi priėjom vieningos nuomonės - visuomenė pakankamai negailestinga ir nepakanti nevaisingoms šeimoms - kai iškyla kalba apie brangų ir alinantį daugiametį jų gydymą dažniausiai visuomenė pradeda moralizuoti neva tos šeimos egoistės, nes nori būtent savo vaiko, kai tuo tarpu pilni vaikų namai pamestinukų. Pasiūlymas įsivaikinti tikrai nėra blogas, tačiau daroma tai pakankamai agresyviai ir moralų apie savo niekam tikusią moralę nevaisingi žmonės tikrai susilaukia ne mažai.
Tai apie ką aš čia?.......O gi apie tai, kad kai tik žmogus pradeda galvoti apie įvaikinimą (tai tikrai nėra vienadienis, paprastas ir lengvas sprendimas, jei žiūri į gyvenimą atsakingai), ta pati visuomenė, kuri "reikalavo" įsivaikinti, pradeda šaukti - "nebūk durnas, užsiauginsi idiotą, nedėkingą, jis tave apvogs, paliks....tave terorizuos jo motina alkoholikė....ir pan.". Neišlaužiau šito iš piršto. Visos moterys, kurios yra "Nesulaukiančių gandro" skyrelyje ir galvojusios ar galvojančios apie įvaikinimą sulaukė kurkas daugiau atkalbinėjimų iš aplinkinių nei paskatinimų.
Nekenčiu tokios visuomenės. Kodėl gi niekas niekada nepasakoja gerų istorijų? Negi jų nėra? Esu įsitikinusi, kad jų yra kurkas daugiau...Žinau, kad tokias blogas istorijas pasakoja būtent tie, kurie pamatę gatvėje avariją apsiseilėję lekia žiūrėti ištiško smegenys ant asfalto ar ne, tačiau vistiek kiekvieną kartą toks žmogaus banalumas kelia liūdesį...
Atsiprašau, kad šiek tiek ne į temą ir taip emocionaliai...
Neklausykit merginos tokių maitvanagių...Klausykit tik savo širdies. Lenkiu žemai žemai galvą prieš visas įsivaikinusias...
Žurnalistė pasitaikė pakankamai protinga ir jautri, todėl buvo iš tiesų įdomu padiskutuoti šita tema.
Ir abi priėjom vieningos nuomonės - visuomenė pakankamai negailestinga ir nepakanti nevaisingoms šeimoms - kai iškyla kalba apie brangų ir alinantį daugiametį jų gydymą dažniausiai visuomenė pradeda moralizuoti neva tos šeimos egoistės, nes nori būtent savo vaiko, kai tuo tarpu pilni vaikų namai pamestinukų. Pasiūlymas įsivaikinti tikrai nėra blogas, tačiau daroma tai pakankamai agresyviai ir moralų apie savo niekam tikusią moralę nevaisingi žmonės tikrai susilaukia ne mažai.
Tai apie ką aš čia?.......O gi apie tai, kad kai tik žmogus pradeda galvoti apie įvaikinimą (tai tikrai nėra vienadienis, paprastas ir lengvas sprendimas, jei žiūri į gyvenimą atsakingai), ta pati visuomenė, kuri "reikalavo" įsivaikinti, pradeda šaukti - "nebūk durnas, užsiauginsi idiotą, nedėkingą, jis tave apvogs, paliks....tave terorizuos jo motina alkoholikė....ir pan.". Neišlaužiau šito iš piršto. Visos moterys, kurios yra "Nesulaukiančių gandro" skyrelyje ir galvojusios ar galvojančios apie įvaikinimą sulaukė kurkas daugiau atkalbinėjimų iš aplinkinių nei paskatinimų.
Nekenčiu tokios visuomenės. Kodėl gi niekas niekada nepasakoja gerų istorijų? Negi jų nėra? Esu įsitikinusi, kad jų yra kurkas daugiau...Žinau, kad tokias blogas istorijas pasakoja būtent tie, kurie pamatę gatvėje avariją apsiseilėję lekia žiūrėti ištiško smegenys ant asfalto ar ne, tačiau vistiek kiekvieną kartą toks žmogaus banalumas kelia liūdesį...
Atsiprašau, kad šiek tiek ne į temą ir taip emocionaliai...
Neklausykit merginos tokių maitvanagių...Klausykit tik savo širdies. Lenkiu žemai žemai galvą prieš visas įsivaikinusias...
Daivut, as ziuriu i sita atkalbinejima, kaip i isbandyma pries isivaikinant. Tarsi Dievas duoda tokia visuomene, kad isbandytu, ar noras isivaikinti ta vaikuti yra stipresnis uz baime ka pasakys ir pagalvos kaimynas ar netgi artimieji.
Galiu pasakyt atvirai mano noro isivaikint nepalaiko turbut nei vienas artimasis. Netgi jei tai yra kol kas tik noras. Ilgai laikytas tylumoj ir tik sau, apie kuri prabilau ganetinai pribrendus (bent jau man taip atrodo).
Galiu pasakyt atvirai mano noro isivaikint nepalaiko turbut nei vienas artimasis. Netgi jei tai yra kol kas tik noras. Ilgai laikytas tylumoj ir tik sau, apie kuri prabilau ganetinai pribrendus (bent jau man taip atrodo).
