QUOTE(RitaRazi @ 2015 05 21, 10:49)

jūs labai gerai tvarkotės..
Aš dėl savo vyro darbo ir karjeros labai dažnai esu su vaikais viena (tokia vyro profesija), tad, kaip mes giminėj ir su draugais juokaujam, esu gyvanašlė

mama mano retą kartą atvažiuoja, bet tikrai vaikai augtų tik su auklėmis, jei imčiausi dabar daktarinę "mušt"

naktimis tikriausiai.
Ai, bet kažkaip galvoju, kad niekur nevėluoju ir pravaikštų man niekas niekur nerašo

rudenį grįžtu į darbą ir jau tada žiūrėsim galvosim.
mamutas, nuoširdžiai džiaugiuosi ir dešinę spaudžiu

Žinau ir aš mamų, kurios kuo puikiausiai tvarkosi, laiką planuoja, stengiasi. Tai tik sako, kad gyvenimo aplinkybės ir mes pačios skirtingos.
ačiū
tikrai niekur nevėluoji, jeigu tik bus noro ir ambicijų, tikrai viskas įmanoma, disertacijai gintis amžiaus ribų nėra, vakar per žinias sakė, kad apsigynė net 102 m. močiutė

Aišku, žinios, įdirbis sensta, bet viską galima atnaujinti. Mano viena kolegė 38 m. apsigynė ir niekur nepavėlavo (į doktorantūrą stojo kai paaugo 3 dukros), yra labai vertinama savo srityje.
O ant daugiavaikių karksi tos, kurios pačios yra silpnos. Tada ir prasideda: noriu pagyventi sau, tram bam bam, lyg tai jau vaikai viską užmuša

man net kelionės su vaikais fainesnės, įsimintinesnės, nes naujas vietas pamatai ne tik savo, bet ir mažojo žmogeliuko akimis. Apskritai sakau: mintyse aš galiu būti bet kur ir galvoti bet ką, nesvarbu, ką veikčiau čia ir dabar. Svajoti, kurti planus nedraudžiama. Juk dažnai kai užauga vaikai (rodos, išsvajota laisvė) namie taip tuščia pasidaro. Tad mažiau reikia dejuoti.
O dėl pinigų irgi turiu savo filosofiją. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kokia suma pinigų (alga) suteikia laimę ir paskui jau ta laimė nebedidėja, kad ir kiek augtų tie milijonai, atvirkščiai, laimė mažėja, gyvenimą aptemdo rūpinimasis, kad milijonai neištirptų.

Tai mano tikslas yra gyventi tos piniginės laimės ribose. (gaila, jau net sumą pamiršau, bet gal tai buvo kokie pora ar max trejeta tūkst eurų)