Taigi mano istorija biski skiriasi nuo kitu, nes as vaika gimdziau viena ir auginu ji irgi viena
Taigi pradesiu viska nuo pradziu.Iskart atsiprasau jei teks daug skaityt, bet labai norisi issipasokot
Susipazinom su vaikinu pavasario pradziuoje, buvo grazus orai ir aisku grazus pasimatymu metas. Bendravom be jokiu issipareigojimu taciau vistiek tikiejausi kad kazkas bus (durna buvau) Susitikinejom neilgai, taciau pati nuspredziau nebesusitikinet, nes ko toliau to labiau isitikindavau kad jis ne rimtai i viska ziuri. Bet po puses metu mes vel susitikom, ir jau taip ivyko kad mes
Viena ryta atsikelus nubegau iskart i tualeta,jau nujauciau kad kazkas manyje gyvena, bet vis tikejausi kad as klistu. Po dveju savaiciu nesulaukus menesiniu, nusprendziau pasidaryt testa... O dieve, kas su manim buvo kai isvydau tas dvi raudonas juosteles. As galvojau isprotesiu, o kaip rekes pranest tevams, draugams, is kur, nuo ko. Nebezinojau ka daryt, bet zinojau tik tai kad tikrai gimdysiu.
Vat ir prasidejo mano stebuklelio laukimo metas. Buvo labai sunku, 9nestumo savaite prasidejo kraujavimas, as labai issigandau. Atvaziavo greitoji, sake nera jokiu sansu isgelbet vaika, kad tai buvo persileidimas(labai daug kraujo buvo). as galvojau kad mirsiu kartu, kaip man buvo sunku istvert tas 2 val kol mane pagaliau apziurejo daktarai ir pasake kad viskas gerai, vaikelis tiesiog dabar miega ir jam nieko blogo neatsitiko. Tada as supratau ka tas kudykis man istikruju reiskia ir kaip ten bebutu as ji butinai pagimdysiu ir uzauginsiu .Bet vistiek mane pagulde i ligonine suzinot kodel buvo kraujavimas, ligoninej vel tas pats pasikartojo, ir tada pasake jei ir trecia karta tai pasikartos darysim valyma.
Naktimis nemiegojau maldavau dievo kad isgelbetu mano vaikeli, kad tik viskas butu gerai . Ir aciu dievui po savaites mane israse namo, bet liepe saugotis, maziau vaiksciuot (o man dar moklus reikejo baigt, buvau paskutiniam kurse).
Po truputi bukle gerejo, ir as galejau vaiksciuoti i paskaitas. Laikas ejo, pilvukas po biski didejo, jau ir judesiu pradejau jausti, cia toks neapsakomas jausmas buvo(kaip as jo pasiilgau) Su kiekviena diena dziaugiausi savo pilvuku, labai laukiau kad greiciau praeitu antras trimestras, kad praeitu tas pavojus anksciau laiko pagimdyt
pagaliau artejo 30 nestumo savaite, dziaugiausi (bet veltui). Velai vakare, ziurejau TV su mama, ir pajauciau nestiprus skausmus pilvo apacioj, bet nekreipiau i tai demesio, nes man visa nestuma skaudejo pilvo apacia. Ko toliau to labiau skaudejo, tai nusprendziau su mama dar biski palaukt ir jei nepraeis vaziuot i ligonine. Liktais uzmigau, bet vel gi ryte tas pats skausmas. Jau nebelaukiau greit nulekem i ligonine. Sedziu zliumbiu, mama ramina, daktarai neina. Pagaliau mane prieme . Pradejo klausynet visokiu nesamoniu, o man skauda, sakau greiciau apziurekyt mane , taigi uzlipu ant tos kedes ir man sako, vaikeli pas tave jau pirstas pralenda.Tada jau man prasidejo panika, galvoju juk dar per anksti, prasau vaikelio dar tegul palaukia, kad dar nelaikas.
Baisiausiai buvo tai, kai pasake daktare, jus geriau vaziuokit i antakalnio klinikas, nes jeigu pradesit gimdyt mes neturim tokiu priemoniu kad isgelbet kudiki, ten geriasnes galemybes.O siaube, kur as dabar vaziuosi, niekada negalvojau kad man taip bus, bet ka padarysi isvaziavom i antakalni. Ten bent jau prieme zmoniskai, ir laukt nereikejo iskart pagulde, dave kazkokiu tableciu kad sustabdytu gimdyma ir liko tik laukt. Kiekviena diena zliumbiau, vis prasiau vaikelio kad dar biski palauktu, bent 2sav.
Vaikelis turbut mane isgirdo, nes po 5dienu mane paleido namo ir liepe greztai gulet namie, tik iki tualeto ir atgal, jei noriu isnesiot savo lialiuka.
As taip ir dariau, bet ilgai negalejau namie sedet nes prasidejo sesija ir baigiamieji egzaminai .Ir kaip gi man reikia viska atlaikyt???? 
Bet mane tik visi padrasyno kad as sugebesiu ir butinai islaikysiu Per egzamina visi lakste aplink mane, nes bijuojo kad pradesiu gimdyt (man terminas buvo po menesio) taip juokingai atrode tos destytojos, net negalvojau kad jos tokios
Ir vel gi man pasiseke, as islaikiau baigiamosius, ir ne tik islaikiau o dar ir i isleistuves atsvenciau
Nu va ir pagaliau atejo ta diena, (jau jums turbut atsibodo skaityt, bet trumpai nemoku rasyt)
Liepos 23d. rytas, susiruosiu vaziuot i ligonine, jau buvau susitarus su gydytoju pas kuri gimdysiu, kad atvaziuosiu su daiktais ir jei dar nieko nevyks paguldys i ligonine ir lauksiu ten.Visa ryta kaip jauciausi puikiai, kaip niekad, galvoju nu tikrai dar sian negimdysiu, o oras koks grazus buvo, silta dar pagalvoju kaip butu gerai kad siandien gimtu mano mazytis
Atvaziavau i ligonine man pamatavo vaiko sirdute, liepe sestis atn kedes (kaip as jos nekenciu ) Kaip tik mane pradejo apziurinet, as kaip uzreksiu nuo tokio skausmo, man net bloga pasidare. o dakratas ko cia reki, ka darysi kaip gimdysi. As apie tai net pagalvot bijuojau.
Buvo tik 3cm atsidarymas, tai liepe vaziuot namo ir laukt ten (nes siandien tikrai negimdysiu, dar 2 dienas laisvai galiu laukt), ko cia ligoninej tuoj gulet namie geriau
Namo tai namo, grizau namo, iskart nuejau miegot, reikia atsidziaugt pakutiniu normaliu miegu Po dveju valandu atsibundu nuo skausmu, ir vel galvuoju kaip visada paskaudes ir praeis, bet tikejausi kad vis del to siandien pagimdysiu. Ko taliau to daugiau skausmas dideja, pdadejau stebet kas kiek minuciu
2....3....4....5....O DIEVE TAI NEGALI BUT.Per daznai jau tie saremiai kartojasi, juk pradziuoj buna kas 30,15,20 min. Paskambinau neseniai pagimdziusiai draugei, ta mane tik nuramino sako tikrai siandien negimdysi, fu galvoju, dar reikia pamiegot jei negimdysiu:4u:
Bet kaizkaip man vis neduoda ramybes tie skausmai. Nusprendziau paskambint savo daktarui, jis liepe atvaziuot, ir vel i masina ir vel i ta ligonine, tik dabar jau su skausmais, jau ir is masinos islipt negaliu, ir iki liginines duru vos daslaiziu
O jei kaip sunku buvo uzlipt vel ant tos kedes.O dabar tai skausmas, nepaliginsi su to kas buvo pries 4 valandas Jau zliumbdama nulipu nuo kedes, girdziu 4 cm ruoskyt gimdykla.... Ir ka dabar daryt, rekt, begt is ligonines kur kojos nesa, PRADEDU PANIKUOT, JAU NE VERK O TIESIOG REKT, ne nuo skausmo o nuo jau baimes.
Padaro man visas proceduras, ir nuveda i gimdykla, as ja biski kitaip issivaizdavau, bet nieko man jau nerupi tik greiciau pagimdyt ir dingt is cia
Puse 13 jau gulejau ant stalo, nuleidzia vandenys, ir tada jau prasideda visos linksmybes (is tikruju dar nezinojau ka reiskia skausmas) Noreju sienom laipiot, nebezinojau ka daryt, rekt, spegt, verkt. Pagaliau atejo mano epiduras,
Puse 14 suleidzia suskausminima, kol leido aiskino ka daryt, nieko nesupratau ka man sako, i mane ziurejo kaip i beprote kuri nei zodzio negali pratart
Vos ne vos suleido, atsiguliau ir laukiu kada prades veikt . Visada ziurejau i laikrodi, atrode kad jis nejuda. Pagaliau suveike nuskausminamieji, man net akyse prasviesejo, kaip man buvo gera.14val atsidarymas vis dar 4 cm .Guliu ir laukiu, karts nuo karto ateina daktaras paziuret, dazniau buvo akusere su mani, tai pakalbet galejo, jai labai idomu buvo kodel as viena gimdau .Praeina valanda ir vel tie skausmai, kodel as juos jauciu juk suleido nuskausminamus? O man nieks nepaaikino kad juos reikia kas valanda leist . Suleidzia, ir vel laukiu, jau ir praradau vilty kad sian laikysiu savo kudikeli
16val. pagaliau pilnas atsidarymas ir ka dabar daryt, stumt visiskai nenoriu, nes nejauciu saremiu Jau kele lovos groteles, jau lepia kojas kelt, sako su rankom laikytis taip, kojom atsispirt i groteles. OJ JEI NIEKO NESUPRANTU KO JIE IS MANES NORI Liepia stumt, stumiu.....neiseina Rekia nemoku man vel stumk, stumiu, stumiu ir vel stumiu ir nieko jau rekia NIEKADA NEGIMDYSIU, dakratas PALAUKT, PAGIMDYSI TADA PAKALBESIM. Jau ir to vaiko nenoriu jau nieko nenoriu atrodo tuoj plisiu i mazus gabaliukus nuo skausmo.
Pradejau rekt O JEI AS APSIKOKOSIU (beprote a ne) Man sako tu ir turi ta padaryt
Jau sako galvyte pasirode stumk nes gali vaika prispaust Is visu jegu stumiu, bet vel nieko neiseina. Tada jau paskutini karta sako stumk,jau taip stumiau kad vos akys neissoko......ir pagaliau toks palengvejimas niekada dar nesijauciau tokia laiminga. Pagaliau pamaciau savo angeleli, maza stebuklelis, kuris mano ir tik mano, niekada negalvojau kad cia toks dziaugsmas, tureti savo vaikeli
Paguldo mano stebukleli ant pilvo, o as negaliu atsidziaug, negaliu atsiziuret i savo vaika, pagaliau as ji matau, gali paimt ant ranku, priglaust, pasupuot. PAGALIAU AS MAMA
Cia toks nuostabus jausmas, buti mama
Taigi pagimziau labai greitai per 7val, saremiai prasidejo puse 10, o pagimdziau 16.30
Linkiu visoms mamytems stiprybes, tikrai nera taip baisu gimdyt kaip tai man atrode
