Onkologinės ligos 2

Labai užjaučiu, TauRe. Tėvams geriau nieko nesakykit, kol nepaaiškės tyrimo rezultatai ir prognozės. Gali paaiškėti, kad nėra viskas taip blogai, kaip dabar atrodo. o ir ištverti laukimą tėvams yra labai sunku, ypač kai nemato vaiko šalia savęs. Tada prisigalvoja visokių baubų ir nuo to tik sunkiau. Sunkiausia man būdavo, kai teko su vyru gyventi atskirai, kol jį švitino Kaune. Tada baubiau kievieną vakarą, nes paskambino pvz ir pasakė, kad jį pykina ar pan. Ir išvis, vaizdavausi tada jį mirusį. O kai šalia būdavo, tai ir susitvardai labiau. o be to, juk gyvas ir šalia, tada ne taip blogos mintys galvon eina.
Stiprybės tau ir tavo šeimai. Laikykitės.

TauRe laikykis.

Zinot gal ir kvaila klausima uzduosiu, bet kiek realiai kraujui padeda hematogenas?

Jus cia visko apsiskaiciusios.

Merginos, žinau, kad rašėte, bet tikrai neišgalėsiu skaityti visų temų, tad klausių dar kartą. Minėjote ežuolę, ji imuniteto stiprinimui ? Kur jos gauti ? Gal dar kas yra ką vertėtų pagerti jam ?
Šiandien visai nieko diena buvo, nuotaika truputi pakilo, net neverkiau, na neskaitant kokiu 5 ašarų

Taure, mano nuosirdus patarimas, dabar nieko negerkite, nevartokite jokiu papildu, Jums reikia tikslios diagnozes, gydymo plano, tik tada galima bus kazka galvoti, jei jau yra tas znypliuotasis - tai jau nebestimuliuokite jo, sitai Jums pasakys ir gydytojas ir nuosirdus zolininkas, pirmiausia Jus turite istverti operacija, po to gydyma ir tik po visko stiprinti organizma visais kitais imanomais budais.

Parasei, kad vyras noretu iseiti Lietuvoje, tai perduok jam, kad dar anksti apie tai galvoti ir kuo maziau apie tai mastys tuo geriau bus, lai galvoja, kaip pasveiks, kaip augs dukra, kaip isleis ja i pirma klase, veliau i mokslus, uz vyro - tai savotiska psichoterapija, man padeda. Kai susirgau pati mazoji buvo treju, siemet mes jau eisim i parengiamaja klase, kitamet i mokykla - as to sulaukiau, o daba beliko dar ir kitu etapu sulaukt

Mieloji Taure,
Šį pavasarį nustatė krūties vėžį, paskutinė stadija, kiek skaičiau supratau, kad šansas išgyventi labai mažas, mano vyras pasakė, kad aš turiu galimybę pakeisti statistiką, su šia mintimi ir gyvenu. Ką suvokiau, tai, kad baimė sirgti ir mintys apie išėjimą tikrai geras „vitaminas“ vėžiui, nuo šių minčių ir jausmų jis tik bujoja. Man taikoma chemoterapija ir, atrodo, kad viskas eina į gerąją pusę. Beliko viena...Visur, kur skaičiau, pataria nepasiduoti nevilčiai, kurti planus ateičiai, svajoti. Labai sunku, kai sužinai diagnozę, vėliau supranti, kad su jos paskelbimu gyvenimas nesibaigia, vėžys gydomas ir pagydomas, net ir vėlyvosios stadijos, o jums, kiek suprantu, atliekami tik tyrimai. Gal jis nėra labai agresyvus? Tai priklauso nuo to kaip greitai dauginasi piktybinės ląstelės. Vėžys vėžiui nelygu. Papildų geriau šiuo metu jokių nevartoti, pagerkite nervus raminačių arbatų. Dabar Jums labai sunku, kai apsiprasite vėl gyvenimas eis savo vaga. Tik tikėkite, kad Jūs esate išskirtiniai ir būtinai pasveiksite ir „nematykite“ kitų sunkiai sergančių vėžiu ligonių ir nesitapatinkite su jais. Kiekvienas turi savo likimą. Patariu todėl, kad pati ligos pradžioje mačiau tik pačius sunkiausius, vėliau sau pasakiau, sustok, matyk sveikstančius ir pasveikusius. Štai žmogus pasveiko, va ir kitas. Stresuojantis protas spazmuoja kūną ir trukdo sveikimui. Svarbiausia neverk, nebijok ir nerodyk savo baimės vyrui. Tavo tikėjimas, kad viskas bus gerai padės jam būti stipresniam. Aš sulaukiu labai daug palaikymo iš vyro, vaikų (dukros paauglės), draugų ir visų aplinkinių. Tai tikrai stiprina.

Jo, ir aš savo mamai pirmai išplepėjau. Na jau taip sunku buvo, kad turėjau jai pasakyt ne kitaip. Bet dabar (kai visi su tuo, kad sergam, susitaikė) teko išgirst, kad jai didžiulę "psichologinę našta" pradžioj ligos užkroviau... Juk žentas kaip antras vaikas

TauRe, klausiyk ką mes čia šnekam - VISKAS BUS GERAI, tik truputį pavargti reikės. O ežiuolės tai tikrai kol kas negerkit, išsiaiškinkit visą gydymo procesą ir po gydymo jau organizmą atstatinėsit. O vyrui, jei darbas svarbus ir jis gali dirbti, tai tegu dirba, nes maniškis mėnesį namie prasėdėjęs, sakė, kad sėdėjimas namie jį tik į gilesnę depresiją pastūmėjo. Taigi, tegu vyras dirba, o jei gydymas nemokamas, tai ir gerai (nes čia tai "mokamas" ). O kokioj šaly esat?

Laikykis....Pamaciau keleta sutapimu tarp musu....Mano dukrytei Rusnei tebuvo 1,5 m.,kai man nustate 2-a st. Ji labai panasaus amziaus,kaip ir taviske...dabar as jau atsiauginau plaukus,nuolat tikrinuosi ir stengiuos apie anuos blogus laikus neprisimint..Svajot ir planus kurt pradejau labai neseniai-buvau jau viska "palaidojus"..Laikykis...

oi mergaites kiek cia musu daug su panasiais likimais man jau lapkricio 13 stuktels du metukai kaip gyvenu su ta nelemta diagnoze(antros stadijos kruties vezys),bet jau su viskuom susitaikiau ir labai tuom dziaugiuosi kad nedepresuoju,gyvenimas ir taip per trumpas ,reikia dziaugtis kekviena isaususia dienele,nekalta dukrytes ar sunelio sypsena,mums iseiti dar per anksti laukia dar daug nenuveiktu darbu,tad aukstyn nosytes...laikykimes

Aš tikiu, kad viskas bus gerai Buvo sunkūs metai, blogiau jau visvien nebus, todėl turi pradėti gerėti
Mes gyvename Niujorke. Šiandien tvarkiau popierizmą dėl ligoninės, tai sužinojau, kad vien lova į dieną kainuoja 2500 dolerių. Čia neįskaitant daktarų ir tyrimų, kurių begalės Gerai, kad valdžia pagalvoja apie žmones ir sudaro visokias programas palengvinančias jų dalią
Man pačiai net keista, kad mano nuotaika tokia visai normali, vyro irgi. Matyt išverkėm visas ašaras, o dabar atėjo laikas susiimti. Ryt ryte jį operuoja, pasimelskit

Mes negalvojame apie mirtį Tik pradžioje apgalvojom visokius variantus ir jei nebebus išeities, jis nori namo
Bet tikėkimės, kad galėsim likti

Pamirškit kuo greičiau tokias mintis net. Viskas PRIVALO būti gerai, kitaip net negalvokite. Jūs jauni, ištversite ir kitiems įrodysite, kad viskas galima

viskas bus gerai visa sirdim ir maldele su jumis ,sekmes