QUOTE(mindudo @ 2008 12 30, 02:45)
Bet tai irgi išdavystė, tik kitos nubrėžtos ribos. O aplamai, kam tos ribos reikalingos? Kam save apsiriboti? Jei nėra tarpusavio ryšio, santykių, bendro gyvenimo, tuomet reikia keisti padėtį, tačiau jei žmogus brangus, tarpusavio santykiai tenkina abu, kam nubrėžinėti kažkokias ribas? Žinoma lengva sakyti - nepavydėk, susitaikyk su netektimi, atleisk draugui ir priešui, nesisavink tau nepriklausančio artimo žmogaus, tačiau sunku tai padaryti realybėje... Reikia dirbti su savo jausmais, reikia išmogti būti laimingais, besidžiaugiant kiekviena gyvenimo akimirka, kokia ji bebūtų ir neskubėti smergti, bet pabandyti suprasti kitą žmogų... Neklystančių nebūna... o ir pati klaida gali būti visai ne klaida pagal kito suvokimą... Mes esam skirtingi ir mąstome skirtingai, vienodų standartų nėra. Nors sieja bendra kultūra, tačiau išaugome skirtingose šeimose su skirtingu genetiniu, emociniu, šeimyniniu kodu, mus tokius kokie esame padaro visas gyvenimas nuo gimimo akimirkos... Tad nuodėmė teisti žmogų, nežinant, nebandant suvokti jo kodo, nes galbūt mūsų požiūris yra klaidingas, arba galbūt tam tikrą elgesį lemia praeities žaizdos, potyriai ar aklėjimas... Kiekvienas esame skrtingi ir negalime vienas kito pakeisti, galime tik pakreipti tinkama linkme, pritaikyti ir patys prisitaikyti... O kažkokie standartai, rėmai, mūsų labilumą sumažina iki minimumo, neleidia jaustis laimingais, jei gyvenimas nukrypsta nuo iš anksto sudaryto "standarto"... Gyvenimas yra gražus! Išmokime tai pastebėti ir tuo džiaugtis...
Kam ribos? Na, taip jau yra, kad gyvenant visuomeneje kazkokios ribos turi egzistuoti. Didele dalis ju apibreztos ir morales normomis ir istatymais, dalis tik istatymais, dalis tik morales normomis. )
Kas del tu ribu, kurias nustato taip vadinamos morales normos, tai jos taip pat is niekur neatsirado ir turi istoriskai susiklosciusi pagrinda. Nuo senu laiku labiau netoleruojama moteru neistikimybe ir tikriausiai del to, kad vyrai nenori auginti ne savu vaiku. O tiek moterims, tiek vyrams aktualu LPL plitimas. Aisku galima sakyti, kad siais laikais yra apsisaugojimo priemones nuo viso sito, bet... ne visiems uztenka smegenu jomis naudotis, plius visokie techniniai nesklandumai gali ivykti
Nugrybavimas i kaire kaip klaida, yra vienas dalykas, o poziuris i ta dalyka kaip ir normalu reiskini, visai kas kita. Klaidas, be abejo, reikia ismokti atleisti. Jeigu eina kalba apie toki savo jausmu auklejima, tai as visiskai su tuo sutinku, bet peraukleti juos taip, kad nezeistu nuolatines kitos puses "gastroles" po svetimas lovas... tai net ir norin tas turbut retai kam yra imanoma.
Aisku, jegiu zmogus sugeba buti neistikimas taip, kad jo kita puse to net nepastebi ir nesuzino niekas, kad galetu papasakoti, tai kaip ir niekas del to nenukencia - visiems ok, visi laimingi. Tik, kad dazniausiai buna vos ne taip, kad zino visi isskyrus ta antra puse, tokiu atveju labai didele tikimybe, kad suzinos... O tada gaunasi visai blogai, nes zmogus pasijunta mulkinamas, zeminamas, baisiai iskaudinas ir vikas baigiasi skyrybomis...