QUOTE(maliukas @ 2008 10 01, 11:41)
Bet man vis tik įdomu ar toje konferencijoje iškeltas klausimas, kad autizmas Lietuvoje sutrikimu laikomas tik iki 18 metų liko tik pasimetusių tėvų ir gydydytojų galvos skausmas, ar keliamas į viešumą.
Nes jei tai tik kalbos, tai vardan mūsų vaikų reikėtų ką nors daryti. Man baisu dėl savo vaiko ateities. Mes ir saviškį pernai vežiodavom į darželį nuo namų 40 km. O dabar pas logopedą tas pats. Ir dar džiaugiamės kad mus priima specialistai. Nes aplinkui nei pagalbos nei informacijos.
reikia kazka daryt. MAno sunui 16, ne uz kalnu pilnametyste, kai gydytojai ripaisys sizofrenija, nes protinio atsilikimo neprilipins - intelektas pas ji normalus. Bet kas is to normalaus intelekto, jei jis vis tiek kaip is menulio nukrites kasdieniniame gyvenime, vis dar kas diena aiskinu del ko reikia mokytis visus mokykloje destomus dalykus, nes jam idomu tik kompiuteriai, ir gilinasi tik i juos. O ir mokytis jam sunku - nesupranta ka mokytojai kalba, nes jam reikia pasakyti leciau, ir trumpais, konkreciais sakiniais, nuo ilgu kalbu jis pavargsta ir pradeda nesuprast ka jam sako
Siemet baigsime 10 klase ir einu is proto nezinodama ka daryti toliau. Dar nekalbejau su aukletoja ar bus galimybe jam pabaigti visas 12 klasiu su savo namu mokymu. Tikriausiai bus.Bet manes neapleidzia mintis, kad vidurineje jis tik veltui leidzia laika, nieko gero ten neismoksta, gauna minimalius teigiamus pazymius ketvertukus, nes maziau mokytojai neturi teises jam rasyti del diagnozes. bet tai blogais, nes realiai pazymiai neatspindi jo tikru ziniu, o ir mokyma jis gauna toli grazu ne tokia forma kokia reiketu, kad pasisemtu maksimaliai ziniu is mokyklinio kurso. Mokytoju del to nekaltinu, jie labai stengiasi, bet dirbti su paaugliu, kuris reikalauja demesio ir priejimo kaip 5-metis, yra be proto sunku, vienas kitas mokytojas jau susigaude kaip su dirbti ir tie dalykai sunui sekasi visai neblogai, gauna geresniu u 4 pazymius. Bet su likusiais dalykais beda - na ne kiekvienas juk mokytojas turi spec parengima ir talenta dirbti su spec poreikiu turinciu mokiniu. Cia jau musu socialines rupybos spraga - jei turetu lydinti mokytoja, berniukas mokytusi kur kas geriau, gal jau senai butu iejes i vezes ir dabar mokytusi pats, nes jo sutrikimo forma lengva, ir gaunant tam tikrus stimulus bei pagalba, jsi gan sparciai mokosi nauju dalyku ir socialiniu igudziu. Dejha, as kaip mama, neturiu galimybes ji lydeti visur ir kiekviename zingsnyje mokyti ka ir kaip daryti, kaip mastyti, kaip elgtis, bent jau mokykloje. Taip vaikas auga negaudamas visos reikiamos paramos ir neismokdamas to, ka jau seniai galejo moketi. Vien del netikusios musu socialines prieziuros sistemos. Apie tai butinai reikia kalbeti ir kazka daryti, tik vat klausimas ka. Tuo labiau, kaip teisingai paklausete, ar noresime viesai kalbeti apie savo seimos problemas, rodytis per televizoriu. Bijau, kad parodyti per televizoriu sunu butu didele problema - jis nemegsta nei filmuotis, nei fotografuotis, pries kameras tikrai elgsis nenaturaliai ir isvis kazin ar susikalbesim. Su mazesniais vaikais gal kitaip, o jis pakankamai protingas ir savarankiskas + nemegsta viesumos ir svetimu zmoniu. Todel nezinau arpavyktu padaryti su juo reportaza.
