Autistukai - 2

Mes jau turime broliuka pusantro menesiuko jam. Skirtumas du metukai. Tik va po broliuko gimimo, vyresnelio elgesys labai pasikeite, tapo labai irzlus, istisai kazkokiu pykcio priepuoliai uzeina, griuvimai ant grindu ir naktim baisus verkimai .

aaa, buvau jau primiršus, kad jūs jau turite mažylį...
O didysis broliukas nenori skriausti broliuko? Kaip jis su juo bendrauja? Man labai įdomu, nes Augustinas labai įdomiai bendrauja. Piktai niekada jo neskriaudžia, bet kai būna isterijos priepuolis, tai gali ir stuktelt. Tik nebarčiau niekada, nes žinau, kad esant isterijai, išsijungia bet koks mąstymas pas vaiką. O šiaip labai žiūri jam į veiduką, ima rankutę ir su ja trina sau veidelį. Vadina "ka-ka"

skiepai ,dieta, delfinu terapija........lietuvoj jie tai neigia ir dar ilgai neigs
turiu viena drauge kaune kuri savo vaika istampe po visas imanomas istaigas. dare smegenu kt klinikoj su narkoze, nieko nerado ar nemate. veze i genetikos centra , taip pat rezultatai geri , dare visokius tyrimus , klausos tyrima taip pat su narkoze, viskas gerai. jie neranda jokiu pakitimu - vaikas autistas. taip kad viskas yra tik speliones. o skiepu zalos farmacija niekada nepripazins nes tai milziniskas pelnas ir korupcija. jus isivaizduokit naujagimis tik paros laiko, o jam jau skiepas nuo hepatito b, jis dar neturi jokios imunines sistemos o jam jau i organizma suleidziamos bacilos- skiepai ,iseinant i namus gauna dar viena skiepa.........

as pagimdziau vaika normaliai ir visada jis buvo su manim nuo tos akimirkos, nesiodavau ji ant ranku labai daug , nes buvau girdejus kad ant mamos ranku budamas vaikas gauna daug emociju ir geriau vystosi........isivyste autizmas

viskas buvo gerai iki pusantru metu, kai gavo triguba skiepa, nustojo valgyt, pradejo bijot elektriniu prietaisu ,garsu...........gal ir sutapimas
bet mano aplinkoj mamos nebeskiepina savo mazyliu, bent iki 3 metu kol galutinai nepamato kad viskas tvarkoj, issivysto gera imunine sistema. tada prasom ,galima ir skiepyti

Ir aš skaičiau tą straipsnį. Aš pritariu Linaibalt, kad tokia prielaida mažai tikėtina, nes savo pirmąją dukrą kai pagimdžiau, pažvelgti į ją nedavė, slaugutė pasakė kad dukra. išnešė į inkubatorių ir visą parą jos nemačiau ir nemaitinau. Aišku vėliau ji daug sirgo, turėjo virškinimo problemų, bet autizmo ne. O sūnelį ir mačiau ir maitinau savo pienuku iki 1 metų 8 mėnesių ir štai. Dėl medžiagų trūkumo kartais man į galvą ateina, nes iki 1 metų laiko tyrėmės klinikose, trūko jam kepenų fermentų. Kai buvo vieneri metukai viskas susitvarkė.

As aisku ne specialiste ir tiksliai nezinau, be to, ir pati nesu bandziusi visu situ priemoniu - delfinu terapija, dieta, ir pan, bet esu linkusi pritarti nuomonei, kad visa tai tik palengvina simptomus, o neisgydo. Is kitos puses, simptomu apmazinimas irgi labai geras dalykas - nors vaikas ir nepasveiksta, bet tiek jam, tiek salia jo gyvenantiems, labai svarbu kiekvienas net menkiausias pagerejimas, ir sakyti kad delfinu terapija "TIK" padeda vaikui pasijausti laimingesniam, bet jo neisgydo, tai beveik nezmoniska. Ka reiskia "TIK"? Juk tai labai svarbu! Man sitas TIK uzkliuvo ar tai kazkokiame straipsnyje, ar tai per TV kazkoks specialistas kalbejo, jau neprisimenu. Bet pasibaisejau tokiu kompetentingu specialistu poziuriu - jei neisgydo, vadinasi ir nereikia. Siaip tai kadangi delfinai yra daugeliui nepasiekiama prabanga (tame tarpe ir mums), as savo sunui itaisiau toki gyvuneli, kokio jis labiausiai norejo - nuo mazu dienu dievino kates, tai ir laikom kate. Galiu pasakyti, kad jos itaka vaiko raidai turejo milziniska itaka, todel manau, kad ir kitiems vaikams galetu padeti kazkokio gyvunelio laikymas namie - triusiuko, kaciuko, suniuko ar kt, cia jau pagal vaikuti reikia parinkti, issiaiskinti ka jis megsta. svarbu, kad gyvunelis butu tikrai mielas tam vaikuciui, neagresyvus ir ne bejegis - moketu pabegti reikalui esant, issisukti nuo per stipriu glamoniu, arba butu ne per daug pazeidziamas. Mums kate buvo pats idealiausias gyvunas, nes sunus labai svelnus ir ramus, kate nepaprastai megsta miegoti jam ant keliu ar krutines, o kai sunaus nuotaika budavo prasta, ji arba savo murkimu ji nuramindavo, arba tiesiog pasisalindavo ir palaukdavo kada seimininko nuotaika taps geresne ir vel galima buti ant jo atsigulus murkti Nuostabu buvo stebeti, kaip sunus mokosi valdyti savo emocijas, nes jam patikdavo kates murkimas, ir jis stengdavosi buti ramus, kad ji ateitu pas ji. Taip pat i nauda isejo prievole serti kate bei valyti jos deze (cia jau kai paaugo), nedaro jis to stropiai ir pareigingai taip kaip reiketu, tenka nuolat priminti, arba paciai tuos darbelius atlikti, visaip buna, bet pareigos jausma ugdyti tikrai padejo. Net ne pareigos, nes sito dalyko tikriausiai sunus nesuvoks niekad ( ) , bet jis pajuto malonuma rupindamasis kazkuo, galvodamas ne vien apie savo gerove, bet ir apie kito gyvo padarelio. O tai jau daug. Tai padejo praplesti jo pasaulio suvokimo ribas. Ir priverte pamatyti kas dedasi aplink, "iseiti is saves" ir susipazinti su tuo kas vyksta aplink. Galeciau cia rasyti ir rasyti, bet tiek to. Esme ta, kad esu visom keturiom uz gyvunu terapija, nebutinai delfinu (girdejau dar kad ir arkliai kai kuriems autistukams labai patinka, mes nebandeme). Del dietos nezinau... Pieno produktu jis vaikysteje beveik negaudavo, kol nepradejo lankyti darzelio - iki metuku maitinau savo pienu, o paskui tiesa sakant gyvenome pusbadziu, racionas pagerejo tik kai vaikai pradejo eiti i darzeli, ten jie gaudavo ivairesnio maisto. galbut per tuos nepilnus 3 m, kol pradejo lankyti darzeli, tikrai pasireske kazkuriu medziagu trukumas? Kruopos tuo metu buvo musu pagrindinis maistas, o jos kaip supratau, kaip tik nerekomenduojamos autistams Sakyciau, gal tai ir paskatino autizmo issivystyma ar sustiprino jo simptomus, bet juk jaunesnis brolis gyveno kartu ir valge ta pati Tik jaunesniajam periodas tarp MP nutraukimo ir darzelio buvo trumpesnis - nepilni metai, tai gal nespejo pasijausti medziagu trukumas. Tik yra vienas momentas. Vyresnysis sunus nuo pat gimimo buvo kazkoks ne toks - superjautrus, baisiai daug verkdavo nesuprasi del ko, visiskai nesidomejo kitais vaikais, ziuredavo kiaurai per zmogu, o ne i ji - zodziu daug autizmo pozymiu turejo nuo pat gimimo ir medziagu trukumas jei ir buvo, tai gal tik paryskino siek tiek simptomus, ne daugiau. Del to vaikas tikrai netapo autistu - jis toks buvo jau nuo gimimo. Ir as manau, kad visi vaikai sia liga atsinesa jau gimdami, tik ji islenda ne visiems vienu metu - kam anksciau, kam veliau.

pritariu kad ir mes isigijom kate ko as nelabai norejau nes kai reikia valyti norinciu kazkaip nera bet kai pamatem kokia reakcija buvo Pauliaus galvojam jei jis ims ja smaugt nelaikysim bet kurtau jis ja glosto ir daznai girdziu is kito kambario kaip jis su sneka tai mes visi tik tyliai jog netrukdyt.tai gal ir bet koks gyvynas ne tik delfinai suteikia geru emociju ir nieko nekainuoja

Va butent, ka pamirsau pamineti - ir mano sunus pradejo "kalbetis" butent su kate. Mums jis sakydavo tik "taip", "ne", dar viena kita zodi, nors suprasdavo beveik viska, ir panorejes net keleta sakinuku isspausdavo, bet tai budavo nepaprastai retai. O kai atsirado katyte, jis pradejo su kalbetis jos kalba - tyliais i miaukima panasiais garsiukais. Kai jau jie susibendravo, ismoko vienas kita suprasti is tu garsiuku, palaipsniu sunus pradejo daugiau kalbeti ir su mumis. Kate lyg ir nuimdavo jam itampa, stresa, jis ismoko atsipalaiduoti ir geriau jaustis kompanijoje. Nors dar ryskesni pasikeitimai sunaus elgesyje atsirado po poros metu, kai namuose atsirado vyras - pradejau gyventi su dabartiniu savo vyru. Jo itaka vaikams pasijuto labai aiskiai, ir toki visai normalu dabartini kalbejima negaliu priskirti vien katei, nes manau kad patevis taip pat turejo tam itakos. Vyras padejo abiems berniukams atsikratyti tam tikro susikaustymo, kompleksu, kuriu jie turejo uzsigyvene sociai, nuo mazu dienu gyvendami tik su mama. Pvz, vyresnysis niekada nenusiimdavo maikutes - nei per karsciausius orus, nei pliaze,niekur - tik maudydamasis. Miegodavo su dzinsais ir megztiniu. Dabar jau miega su dzinsais ir maikute Namie per karscius irgi nebebijo likti tik su sortais - praejo baime nusirengti. Isidrasino dalyvauti pokalbiuose, pats isiterpia neprasomas ir neraginamas. Tai didziule pazanga. IR visam tam pradzia padare kate. Mums pasiseke, kad atradome kas ji paskatintu iseiti is savo vidinio pasaulio, pasiseke, kad atsirado patevis, kurio pavyzdys padejo tapti drasesniu, labiau pasitikinciu savimi. Ir aplamai per paskutinius 3-4 m padaryta nepaprastai didele pazanga. Kas dar tam turejo itakos tiksliai ivardinti negaliu. Be abejo, mes labai stengeme ir dareme daug dalyku, kurie musu manymu buvo sunui naudingi - pvz. keleta metu jis lanke KTU kompiuterininku mokykla, kas buvo labai brangu, bet taip pat paspartino pagerejima. Sios mokyklos llankyma nutraukeme pries pora metu, kai prasidejo rimtesni uzsiemimai su egzaminai metu pabaigoje - pirmaisiai metais, kai atejo laikas atsiskaityti, paaiskejo kad sunus mokesi tik to, kas jam buvo idomu, o tokiu programu kaip excel ir word visiskai neismoko, nes "negalvojo, kad to reikia", cia jo paties zodziai. Trumpai tariant, jis nesugebejo atsiskaityti, ir pamaniau, kad moketi virs 1000lt per metus uz tai, kad jis ten pabuna, bet neisisavina daugiau kaip puses destomu dalyku, yra gerokai per brangu, reikia ieskoti pigesniu saviraiskos budu. Tada suradau jam Kaune kur moksleivius nuo 14m. nemokamai mokina filmuoti. Ten jis palanke 1 mokslo metus, buvo labai susidomejes. Bet antrus metus nebejo, nes pradejo sportuoti - kung-fu, dar palanke kompiuteriu bureli Moksleiviu technines kurybos centre, zodziu, visalaik uzsiemes. Ir viso to uzimtumo rezultatai matosi. Ai, dar mes keleta kartu po menesi lankeme dienos grupe Seimos Santykiu insitute, ten nemokamos tos grupes, su vaikais dirba psichologai ir psichiatrai, tai irgi labai naudinga buvo.

Apskritai gyvūnai yra teigiamas dalykas vaikams, o mūsų vaikams - ypač. Neseniai pažįstama sakė, kad kažkur Vilniaus rajone yra žirgynas, kuriame lankosi įvairių sutrikimų (tame tarpe ir autizmą) turintys vaikai ir jodinėja, bendrauja su žirgais

Na vyresnelio reakcija net nezinau kartais atrodo kad visai i ji jokio demesio nekreipia, nors saugoti tai labai reikia, jis is neatsargumo gali ji uzgauti nes yra labai judrus. Siaip piktai irgi neskriaudzia bet kartais pribeges pirsteliu baksteli tai i veiduka tai i rankyte ir bega tolyn juokdamasis, cia jam suprantu kaip zaidimas toks . Pradzioj dar vis uz kojytes patempt noredavo nu taip grubokai, todel nuolat saugot reikia. Kas keista kai brolis imdavo verkti tai jis juoktis pradedavo, dabar jau to nedaro.

Sakykit mamos o kaip elgiates pykcio priepuoliu metu, nezinau tokie pas mus griuvinejimai ant zemes prasidejo kad puolu i nevilti. Ar bandot raminti ar nukreipti demesi kazkuo kitu? Mums naktimis verkimai iki isteriju prasidejo tai kai bandau raminti, atrodo ji dar labiau tai erzina.

As savo sunu palikdavau viena vaiku kambary, kad issisiautetu, o kai nurimdavo, graziai kalbindavau, juokindavau, ka nors skanaus pasiulydavau, na , kad sukelti geras emocijas, kad greiciau praeitu bloga nuotaika. Nes jokie kalbinimai ir bandymai nukreipti demesi neveikdavo. Sita priemone budavo vienintele, kuri ji nuramindavo As net kartais pagalvoju (cia jau dabar, tada tai nieko nesupratau kas darosi ir kodel, nes mums autizma nustate gana velai, iki to laiko visi specialistai sakydavo, kad cia tiesiog toks vaiko charakteris, turetu isaugti), kad jis tiesiog pavargdavo nuo musu ir ta savo nuovargi parodydavo tokiu budu - pykcio ir agresijos priepuoliais. ne specialiai zinoma, nesamoningai, tiesiog pratrukdavo butent tada, kai jausdavosi pavarges. O pavargsta musu vaikuciai, kaip zinia, kur kas greiciau nei kiti... Sitie pykcio priepuoliai pradejo reteti kai isigijom kate, o galutinai praejo dar po keliu metu, kai jau ir kate senai pas mus gyveno, ir patevi jau kuris laikas turejom, tai net nezinau ar cia sitie dalykai padejo pasikeisti, ar tiesiog naturaliai isaugo, nors manau, kad turejo reiksmes viskas - kate, patevio pavyzdys ir grieztas zodis, bei paties vyresnis amzius, juk dabar jis visiskai kitaip masto ir suvokia nei pries 5 metus Beje, mano autistuko sunaus paauglyste kur kas svlenesne ir ramesne nei hyperaktyvaus brolio

mūsų isterijos dažniausiai yra susijusios su dviem dalykais: kažkas įvyksta ne taip, kaip jis nori (ne pagal ritualą arba jeigu prašo ir kažko ir negauna, nes mes vien iš rankų mostų nesuprantam kartais ką jis nori paimti) ir jeigu jis nori tuštintis (pastarasis atvejis dvigubai dažnesnis).
Isterijos metu niekur pasislėpt negaliu, nes jis klykdamas eina ten kur aš su mažuoju. Ir taip pat, kaip jau čia buvo parašyta - nieko nedarom, nes nėra tam prasmės. Bet koks raminimas, guodimas iššaukia tik didesnį riksmą. Vakar jis vėl sau per galvytę trinktelėjo, bet vos vos susilaikiau, niekaip nesureagavau ir tikiuosi, tai nebepasikartos. O šiaip, kai ištinka isterija, jis visas išsitempia ir klykia visu balsu, žviegia tiesiog. Kartais pagalvoju, juk kaimynai kaži ką gali apie mus galvot, gal kad mušam ir talžom savo vaiką, jog jis taip šaukia. O dabar ypač sujautrėjo (čia gali būti ir dėl darželio), isterijos priepuoliai ir tokie gana ilgi, apie gerą pusvalandį, ištinka tris, keturis kartus per dieną...

O pas mus pykčio priepuoliai kai ko nors negauna, pasakai susitvarkyti, ar neleidi būti prie kompo. Plyšta visas namas. Net lauke girdisi "ultra" garsas kaip mes vadinam. Aš asmeniškai nieko nesakau, kažkaip ir nepykstu palaukiu kol nusiramins ir vis tiek reikalauju. Galiu tai daryti kelis kartus iš eilės. Aišku bandau nuleisti viską juokais. Ta procedūra užtrunka gan ilgai. Gerai kad gyvename nuosavame name, tai nereikia rūpintis ką kaimynai pasakys. Tėtis tai jį bara. Tada isterijos išvis nesibaigia. Kartais tenka tramdyti abudu Dėl pykčių kalbėjomės VRC ten toks tėvų susirinkimas buvo. Tai visi tėvai tai žino, labiau pergyveno ką paaiškinti aplinkiniams, kaip nereaguoti į kitų žmonių reakciją.