Pasakaitė apie mielą kirmelaitę

Pasakaitė apie mielą kirmelaitę
 
                                                  Skirta mano dukrytei Monikutei

Sode, ant seno suolelio, prieš saulutę šildėsi maža žalia kirmelaitė. Nors ir mažutė ji buvo su skrybelaite ir akiniais nuo saules...
Nusnūdo kirmėlaite ir pabudusi pajuto alkį savo mažame pilvukyje, apsidairė ir ant obels šakos pamatė gražų raudonšonį obuoliuką. Kaip tik man- pagalvojo kirmelaitė...
Vaje pamiršom jos vardą, koks vardas tiktų kirmelaitei? Gal Žaliuokė, nes buvo žalia, tebunie Žaliuokė...
Ėmė kirmėlytė ropštis medžio kamienu, pasuko šakele ir jau visai pavargusi pasieke obuolį...Ach kaip jis skaniai kvepejo, apsilaiže Žaliuokė ir atsikando, niam niam , kaip skanu, kando kasnį po kasnio ir net nepajuto, kaip atsidūrė obuolio viduryje, apsidarė...O gi visai jaukus namelis, nei vėjas užpūčia, nei lietus užlyja ir maistas čia pat...Apsidžiaugė kirmėlaitė ir apsigyveno...

Daug dienų prabėgo ir kirmėlaitei pasidarė nuobuodu, sumanė išlysti laukan, bet per tą laiką kol obuolyje gyveno buvo paūgėjusi ir per tą vietą kur buvo įropojusi nebetilpo, todėl ėmė graužti naują išėjimą... Kiek pagaraužusi išgirdo kžebždesį, sukluso išsigando, susigūžė ir ėmė laukti, kas čia bus...Tik staiga į jos obuolinį namą įsirito kitas krmėliukas...

-Kas tu- paklausė ji?
-Kirmeliukas Benukas,
-O tu?
-Aš kirmėlytė Žaliuokė, čia gyvenu...

Benukas paprašė,kad ir jam leistu pasilikti, o Žaliuokė apsidžiaugė, kad turės draugą ir nebebus liudna...

Ilgai jie ir draugiškai gyveno, tik vieną dieną pakilęs vėjas nuplėšė obuolį nuo šakos ir su trenksmu obuolys krito ant žemės , pasirideno ir pagaliau sustojo. Labai išsigandę buvo mažieji obuolio gyventojai, bet kai viskas nutilo toliau sau linksmai šnekučiavosi ir žaidė...

Bet kasgi čia??? Obuolį atrado mergaitė ir nusinešė, ji prisiminė, kad mama mokė obuoliukus nusiplauti, todėl įmetė obuoliuką į kibirėlį su vandeniu, ai kaip vėl baisu buvo kirminukams, obuolys suposi ir lingavo į visas puses, jie apsikabino ir susirietė į kamuoliuką...

Mergytė nusišluosė obuoliką ir susimastė nuo kurio šono jo atsikasti? Mat viena pusė buvo raudona, o kita geltona, bet mergytei labiau patiko raudona spalva, net jos suknytė buvo raudona, todėl tuoj atsikando nuo raudono šono. Oi kaip skanu, apsilaižė ir vėl atsikando, taip sušveitė pusę obuoliuko , bet kai pamatė viduje tunančius kirminukus išsigando ir obuoliuką padėjusi ant suolelio nubėgo namo pasakyti mamai.

Kirminukai Benukas ir Žaliuokė ilgai nelaukė, tuoj spruko iš obuoliuko ir nukeliavo suoliuku..., paskui suoliuko koja..., pasuko prie obels kamieno... ir ėmė kopti į viršų, kur jų laikė dar daug raudonskruosčių obuoliukų...Mergaitė grįžo į sodą , pažvelgė į obuoliuką, bet kirmeliukų jau nebebuvo.....

Nieko tokia,tik galas...

Nesu rašytoja, malonu kad kažkam pasakytė patiko