Išaušo gruodžio 24 dienos rytas - kupinas nerimo, nežinios ir laukimo rytas... Ši diena kaip tik buvo termino gimdyti diena... Artėjant šventėms labai norėjau, kad mano kūdikis neskubėtų gimti, nes begalo norėjau Kūčių vakarą praleisti namie prie šventinio stalo su visa šeima, todėl gruodžio 24 dienos ryta man buvo neramu, sulauksiu aš Kūčių vakaro ar ne... Dar didesnį nerimą kėlė pasirodęs gleivių kamštis... Pagalvojau, siandien arba ryt tikrai gimdysiu... O kadangi laukiausi pirmo vaikelio, kankino didelė nežinia kaip viskas bus... Kiekviena valanda buvo kupina įtampos, gal jau, o gal dar ne... Bet koks neaiškus skausmas - ir jau atrodo kad prasidės gimdymas... Su mama pradėjom ruoštis Kūčioms gan anksti, kadangi labai norėjau jas valgyti namie... Su lig kiekviena valanda jaučiau kad gimdymas atėja ir vis prašiau savo kūdikėlio, kad dar palauktų, kad dar neskubėtų... Maždaug apie 16 val pradėjom valgyti Kūčių vakarienę... Jaučiau kaip dažnai sukietėdavo pilvas, kitaip tariant pradėjau jausti sąrėmius, bet jie buvo dar neskausmingi ir nereguliarus, bet gan dažni... Taip laikas ėjo, ėjo, ėjo... Sulaukiau ir vėlaus vakaro... Maždaug apie 22 val prasidėjo skausmingi sąrėmiai.. Aišku, iš pradžių tas skausmas buvo nestiprus, tačiau su kiekviena valanda jis stiprėjo ir stiprėjo... Tada jau dingo nerimas, dėkojau savo vaikeliui, kad leido mamytei pavalgyti Kūčių vakarienę... Atsirado šiokia tokia baimė, nežinia kaip viskas bus toliau... Bet tuo pačiu labai laukiau, kada jau laikysiu savo vaikelį ant rankų... Apie 1 val nakties sąrėmiai buvo jau labai skausmingi, tad liepiau vyrui nešti krepšius į mašiną ir vežti mane į ligononę, tikrai maniau, kad gimdymas jau prasidėjo... Nuvažiavom, mane apžiūrėjo... Gimdos kaklelis buvo prasivėręs tik 1 cm, paklausė vaikelio širdies tonus... Akušerė pasakė, kad aš dar negimdau ir liepė važiuot namo dar laukti, pasistengti pamiegoti, nes gimdymas tikrai artėjo... Na ką, grįžom namo, tačiau aš jau užmigti negalėjau, nes skausmas darėsi nepakeliamas, bet aš vis dar kenčiau, laukiau... 5 val ryto pajutau tokį stiprų skausmą (turbūt sutapo sąrėmis ir vaikelio spyris), pažadinau vyrą, pasakiau, kad dabar jau tikrai gimdysiu, paskambinau savo gydytojai... papasakojau, kokia situacija ir ji liepė vykti į ligoninę... Na ir taip kol susiruošėm, kol atvažiavom, ligononėje atsiradom jau po 6 val ryto...Gimdykla jau buvo paruošta... Gimdos kaklelis prasivėręs 3 cm, tad beliko tik laukti... Laukti tos nuostabios akimirkos, kada ant rankų laikysiu savo vaikelį... Visą laiką šalia manęs buvo vyras, jis labai mane palaikė, man buvo daug ramiau laukti... 9 val atėjo anesteziologė padaryti epidiūra (nuskausminamieji i stuburo dangalus)... Labai jos laukiau, nes skausmas, kurį jaučiau buvo nežmoniškas... Po epidiūro mano gydytoja liepė man pailsėti, pamiegoti, kad turėčiau jėgų gimdyti... Ir taip iki 11 val miegojau, net nepastebėjau kaip prabėgo tas laikas, nes praktiškai visa naktis buvo bemiegė... Po 11 val gydytoja mane pažadino, nuleido vaisiaus vandenis (nors jų beveik nebuvo) ir liepė keltis ir sėstis, kad kūdikio galvutė pradėtų leistis žemyn... taip prasėdėjau gerą valandą... Pajutau kad noriu tuštintis, ir gydytoja pasakė, kad taip turi būti, nes vaikelis pasiruošęs gimti... Visą kūna užliejo keista banga... Buvo kažkur kelios min po 12 val kai mane užkėlė ant gimdymo stalo... Taip keistai jaučiausi, žinojau kad jau labai labai greitai gims mano vaikas, mano stebukliukas... Gimdyti nebuvo sunku, juolab kai nejaučiau jokio skausmo... Labai stengiausi daryti viską, kaip liepė gydytoja ir akušerė... Ir štai - 12.25 val išgirdau savo kūdikio klyksmą.. Pajutau tokį neapsakomą džiaugsmą, verkiau, labai verkiau, bet tai buvo be galo didelės džiaugsmo ir laimės ašaros... Gimė nuostabus 4 kg ir 53 cm ūgio berniukas - mano "Kalėdukas" (nes buvo kaip tik pirmoji Kalėdų diena). Mano sūnus verkė, ir kai man ant krutinės jį uždėjo, vaikas iš karto nusiramino, o aš pasijutau tokia jam svarbi ir reikalinga... labai džiaugiausi, kad pagaliau gimė mano sūnus... Su vyru buvom laimingi kaip niekada.. Savo sūnų pavadinom Roku...
Niekada nepamiršiu kaip gimė mano sūnelis ir kokia laiminga tą dieną buvau... Visą skausmą, nerimą, baimę kurią patyriau iki gymdymo, su kaupu atpirko džiaugsmas, laimė matyti, ant rankų laikyti savo kūdikį... Roko gimimas man buvo tikras Kalėdų stebuklas!
