"Seniai, seniai vienoje gražioje karalystėje, ištaigingoje pilyje gyveno karalius ir karalienė. Jie buvo jauni, laimingi ir labai mylėjo vienas kitą. Atrodo nieko karaliams netrūko... Bet vieną dieną, besisvečiuodami pas kitoje karalystėje gyvenančius karalius jie pamatė mažą princesę
Jie niekad nebuvo laikę rankose tokio mažo angelėlio... Angelėlis taip sužavėjo, kad iš karto paklausė - iš kur ją gavę?Karalių draugai papasakojo, kad yra žvaigždė, kurioje gyvena mažieji princai ir princesės. Dieną jie išdykauja ant purių, saulės nutviekstų debesėlių, o vakarėjant grįžta į savo žvaigždę, žiūri į Žemę ir renkasi savo mamą ir tėtį..
Jaunieji karalius ir karalienė susimąstė...Dienos pasidarė liūdnos, o naktys -ilgos..
Leidžiantis saulei, kas vakarą jie išeidavo į didžiulį sodą, prisiglausdavo vienas prie kito ir žiūrėdavo į dangų. Kiekvieną naktį akimis ieškojo tos žvaigždės, kurioje gyvena mažosios princesės ir maži karalaičiai..
Kasdien karaliai padarydavo po gerą darbą ir laukė stebuklo..Bet angeliukas neskubėjo...
Ėjo ilgi metai...Karaliai kas vakarą tebesižvalgė į žvaigždes, ieškodami tos stebuklingos žvaigždės ir savojo angeliuko..Ir vieną kartą jį pamatė
:mažą garbanių, besišypsantį nuo vienaragio mėnulio. Karaliai suprato: tai jų angeliukas.Tas, kurio jau laukia visą amžinybę...Bet angeliukas neskubėjo...Karaliai kas vakarą tyliai tyliai jį kviesdavo sakydami:"mes lauksim Tavęs visą gyvenimą..išsirink mus ir ateik, kai bus laikas.."
Ir vieną vakarą, grįžę į savo pilį jie išvydo stebuklą: tą mažą, baltapūkį garbanių, kuris šypsojosi nuo vienaragio mėnulio.."
Ši pasaka turės tęsinį, kai įvyks tas stebuklas, kurio laukiam..
Ji bus panaši į šią, tik prasidės truputį kitaip: "Seniai, seniai, kai tavo mama ir tėtis buvo karaliai......."
