Mane apsėdo mintis apie idealų kūną

Niekada nebuvau idealiai liekna. Na, gal tik kokius trejus metus, tarp septyniolikos ir dvidešimties metų. Tada buvau stiprios valios, kasdien laksčiau krosiukus, nevalgiau vakarais ir klausiau griežto tėvo. Mano tėvas - spartietis. Jis paauglystėje irgi buvo apvalutis ir dėl to, kaip supratau, labai kentėjo ar kompleksavo, gal buvo pašiepiamas Taigi mano griežtasis tėtis pradėjo auklėti mane spartietiškai jau nuo 5 metų: kas vakarą, kai jis bėgdavo savo krosą, man reikėjo apibėgti 5 ratukus aplink bendrabutį Kasdien krosiukai ilgėdavo, kol būdama aštuoniuolikos kasryt nubėgdavau apie 10 km. Plius: maudynės ežere (beveik kasdien!!!) arba po lediniu dušu (žiemą), griežta dieta, jokio cukraus. Net minties nebuvo apie kažkokį malonumą: pasivoliojimą lovytėje ar torto gabalą.

Įstojusi į universitetą išvažiavau iš namų ir apsigyvenau nuomojamame bute. Tada pamažu ir baigėsi mano spartietiškas gyvenimo būdas. Iš pradžių bėgiojimo trūko kaip narkotikų, jaučiausi vangi ir apsnūsusi. Vėliau kažkaip išgelbėjo kava. Pamažu pamažu aptingau ir pradėjau mėgautis gyvenimu: skaniai valgyti, patingėti ir pan. Tačiau niekada (!!!) neapleido mintis, kad reikia turėti idealų kūną. Pradėjau graužtis, laikytis dietos, net buvo užėję ir bulimijos priepuolių (kažkaip susivaldžiau), bet tingulys buvo stipresnis . Nuo tada mane apsėdo mintis apie idealų kūną. Aš pradėjau savęs nekęsti, bet nieko nedariau. Svoris pradėjo augti. Matyt, įgyjau "griežtojo tėvo" kompleksą.

Susitikau savo būsimąjį, kuris irgi mėgo skaniai pavalgyti. Priaugau dar daugiau. Prisimenu, žiūrėdavom išsinuomotą vaizdajuostę ir užkandžiaudavom rūkytais lašinukais su raugintais agurkėliais. Lovoje! O be desertų maniškis negalėdavo gyventi. Ir vėl išvedė iš kelio. Žinotumėt, kokį skanų jis kepa obuolių pyragą! Bet mane nuolat kamavo "griežtojo tėvo" kompleksas.

Kai laukiausi pirmosios mergytės, priaugau nedaug - apie 17 kg, bet nukrito tik 7, kiti liko. Kai po metų grįžau į darbą, visi nustebę varstė akimis mano ryškiai pastambėjusį kūną, kurio negalėjo paslėpti jokie drabužėliai. Mane nuolat kankino mintis, kad va tuoj tuoj numesiu visus kilogramus ir tapsiu idealia moterim, bet tas momentas vis nusikeldavo į šviesesnę ateitį Dietų net nebandysiu aprašinėti, nes nė viena nepadėjo. Tėvas man nuolat primindavo, kad reikėtų pasitemti ir atgauti buvusias formas

Viena bendradarbė papasakojo, kad dėl sveikatos problemų atsisakė mėsos. Tada man nuo visokių traškučių, sūrių maistų, buvo labai padidėjęs kraujospūdis. Labai skaudėdavo širdį, net tirpdavo rankos. Kardiologė net nusistebėjo, atseit, tokių metų! Kaltas, manau, buvo viršsvoris ir labai neteisingas gyvenimo būdas.

Mečiau mėsą. Mečiau sūrius ir saldžius produktus. Mečiau alkoholį. Tada viskas pradėjo suktis į gerąją pusę. Svoris krito. Bendradarbiai stebėjosi, kad kelnės ant klubu jau kabo. Matyt būčiau įgyvendinusi savo idealaus kūno svajonę, bet... pastojau... Vėl organizmas "sudurniavo"

Dabar turiu dvi nuostabuoles Vėl po truputį atsisakau mėsos. Tiesa, laikausi aukso viduriuko ir nemanau, kad Lietuvoje galima sėkmingai būti veganu (t. y. tokiu, kuris nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų). Aš valgau žuvį, pieno, ypač rauginto, produktus. Ir atradau jogą! O kai atšils, pradėsiu bėgioti. Pažadu

Taip wisaliak buna...Iswaziawimas mokytis wisu pradziu pradzia(kartais ne). Bet siaip ESI SAUNUOLE kad potruputuka nusprendei atsisakyt sio bei to...O del begiojimo ziurek tu man

Veganu būt visai įmanoma
Pažįstu keletą žmonių - veganų (jie tokie ideologiniai, ne dėl sveikatos, a la neskriauskim gyvūnėlių), tik tiek kad tai ganėtinai brangus malonumas, be to reikia labai mėgti gaminti.

o kodel tada skriaudzia augalus? juk jie irgi jaucia

babarskai, šituo klausimu kreiptis ne į mane reikia. Aš net ne vegetarė. Pati norėdama juos paerzinti užduodu panašius klausimus

Sveikos, šimtą metų nesėdėjau prie kompiuterio, nes mano mažylė reikalauja nuolat būti su ja. Šiandien , jai užmigus , nusprendžiau panaršyti po kompiuterį ir aptikau diskusijas apie svorį. Tik norėjau pasidalinti savo lieknėjimo paslaptimi. Savo svorį, koks buvo iki gimdymo, atgavau per 2 mėn. Ir tam nereikėjo labai didelių pastangų. Paprasčiausiai iš savo maisto raciono išėmiau bulves. Patikėkit, tai veikia. Išbandė ne viena mano draugė ir rezultatai matyti

Kažkodėl netikiu (neįsižeisk). Turiu draugę, kuri nuo vaikystės nemėgsta bulvių ir, savaime suprantama, jų nevalgo, ale nepasakyčiau, kad labai jau liekna .

Šiaip ir aš nesu tikroji vegetarė, bet truputį tuo domiuosi ir stengiuosi laikytis elementariausių jų patarimų. Dar lankau jogos studiją, kurioje kartais pavaišina puikiais vegetariškais patiekalais. Labai skaniais ir maistingais Patys jogai sako, kad valgant vegetariškai galima net ir sustorėti. Mat jie valgo ne tik daug daržovių, bet ir daug miltinių, kruopinių, saldžiųjų patiekalų. O fintas tas, tikriausiai, kad tas maistas yra suderintas, jame daug ląstelienos... ir taip toliau, ir panašiai Beje, gal kas norit išmokti gaminti vegetariškai? Ten kartais pravedami virimo kursai

Ta draugė tikriausiai nemėgsta bulvių, bet dievina tortus

Kai daug ko atsisakai, ir bulvių taip pat, manau, visada galima numesti svorio.

Manau, jei daug ko atsisakai, tai ir bulves valgydama gali sulieknėti .

Truputi nepateisinu tokio tevo elgesio TAVO svorio atzvilgiu. Juk tai TAVO kunas, jei Tau su juo gera, kas Tau gali nurodyti koks jis turi buti.
Sakau is patirties, nes budama 16-os priaugau svorio. Nustojau sportuoti, o valgiau tiek pat. Viena vakara tevas pasake, kad jau esu stora. Baigesi tuo, kad budama labai uzsispyrusi sugebejau visiskai nevalgyti (o gerti irgi mazai, kad nedidetu svoris ) virs dvieju savaiciu. Istorija baigesi ligonineje. Gerai, kad nesusirgau anoreksija, nes toks kritiskas artimo zmogaus poziuris neretai yra sios ligos priezastis.
Zinoma, saunu, kad imiesi priemoniu figuros trukumams taisyti, bet pati turi nusistatyti sau tiksla, o ne kas nors kitas. Juo labiau, kad ir kaip butu gaila, daugumai moteru nestumai pakeicia figura Nekelk nepsiekiamu tikslu (svorio atzvilgiu), ir pradesi jaustis geriau, "apsedusios mintys" apleis . Sekmes!

Vaikystėje, iki 6metų , buvau liesa kaip dviratis. Tėvai net juokais vadindavo kolchoziniu paršiuku, nes tie irgi nususę buvo kaip aš. Bėda buvo tame, kad ištisai sirgdavau angina. Ir sugalvojo tėvai, kad reikia tą anginą išoperuoti.kaip tarė, taip padarė. nors geriau būtų to nedarę. Po operacijos pradėjau šiek tiek daugiau valgyti,,,o kartu su valgiu didėjo ir svoris. šiaip nesu didelė rajūnė. būdama dešimtoj klasėj sugalvojau laikytis dietos. po 6 vakaro nevalgydavau. per vasarą numečiau 10kg. ir buvau labai patenkinta
iš tų dešimties per rudenį grįžo kokie keturi, vėliau dar keturi. išvažiavau mokytis, ir savaime sublogau, bet vėliau ir vėl žandukai suapvalėjo. vyrų dėmesiu dėl to niekada nesiskundžiau...
prieš du metus pradėjau dirbti...svoris vėl krito ir dabar laikosi stabilus. šiaip sveriu 60, bet kartais būna ir 62kg. Vyras neprikaištuja, nes liesenų nemėgsta. jam geriau, kad yra už ko paimti. į norimus rūbus telpu ir labai nesuku sau galvos.
Aišku, kartais norėtųsi nuimti dar kokius 5.tik nežinau kokiu būdu. Sportui aš neturiu valios, o valgau ir taip nedaug.vyras net siunta ant manęs. pusryčių aš negaliu valgyti, nes tada pusę dienos bloga būna. Pavalgau pietus, o kartais ir ne...čia paslaptis nuo vyro...
o vakarienę valgau labai retai.va ir nežinau iš kur pas mane tie 60 džiaugsmo. saldumynų nemėgstu. Man nebūna taip, kad norėčiau kokio torto. Vyras amžinai tinginio nusiperka, saldainių, bet man įsiūlyti neina,nejaučiu potraukio...
aš save myliu ir tai yra svarbiausia