Jau nuo pat pradziu mano dukra priesinosi musu vedybom. Auginau ja viena nuo pat gimimo, todel jai buvo sunku dalintis mama su kazkokiu vyriskiu, kuris dar ir auklet ja pradejo. Vyras mano buvo auklejamas labai grieztai, netgi nesveikai grieztai, sakyciau. Is pat pradziu bandziau ji itikint kad jam reikia pirmiausia susidraugaut su mano dukra, kad butu abipuse pagarba ir silti santykiai, ir tik tada pradet ja "auklet". Deja, tai nebuvo padaryta, ir dabar situacija tokia, kad jie vienas kito nekencia, is jo lupu jos atzvilgiu vien tik kritika, barniai, pykciai, saukimas, stumdymas, ir t.t. Dukra uzsispyrusi, ir atsako jam tuo paciu. Jis pyksta kodel jinai jo visiskai negerbia, as sakau kad jis neuzsitarnavo jos pagarbos, tada jis pyksta ant manes, as ant jo, ir galu gale visi namie vaikstom pikti ir susirauke. Tikrai zinau kad dukra savotiskai ji myli, nes pasiilgsta, laukia griztancio is darbo, bega pasakot jam savo nuotykius. Jis, deja, jai niekad neturi laiko.
Kazkaip istempem 5 metus
bet jis vis dazniau uzsimena kad visi sitoj seimoj esam nelaimingi, ir geriausia butu skirtis. As esu kovotoja, pasiduot nemegstu, todel noreciau bandyt dar kazka keist, bet be jo pastangu, ypac kas liecia mano dukra, situacija tampa beviltiska 
