Na ką, tikėjausi, kad ir man bus ką papasakot juokingo. O dabar pati nežinau, ar tai juokinga, ar ne - bent man juokinga, spręst jums
Epizodai.
Gimdykloj uždėjo toniukus matuot ir sąrėmius skaičiuot. Kol gulėjau ant vieno šono, tai viskas normaliai, nei aš žinau, kokie tie sąrėmiai, nei ką, žinau, kad pakenčiami ir tiek. Koją va sutraukė nepakenčiamai, paprašiau, kad perdėtų daviklius ,apsiversiu. Apsiverčiau, vyras atėjo iš kitos pusės, klausia akušerės:
- o kokius čia skaičiukus rodo?
Ta:
- kairėj vaiko širdutė, dešinėj sąrėmių stiprumas.
Jis:
- Nu va, čia keturiasdešimt rodo.
Akušerė:
- Tai čia dar nieko, būna gi ir devyniasdešimt, ir net šimtas...
O aš tai žmogus sportininkas, negi atsiliksiu?
Kitas sąrėmis septyniasdešimt, dar kitas aštuoniasdešimt, dar kitas devyniasdešimt...
Per tą laiką ateina gydytoja, pasako, kad darysim cezarį, pasirašau, pasikolioju, kad darytų man bendrą narkozę, nes spinalinės bijau...
Vėl 90-ies balų sąrėmiai, užeina akušerė, aš:
- Nu va, jau ir 90ies balų sąrėmis.
Akušerė:
- Nu tai jau galit savim didžiuotis, - nes aš nei aimanų, nei ką, vyro ranką įsikimbu, net nestipriai ir tiek.
Aš:
- Tai ir didžiuojuosi, vis tiek daugiau nėr ką veikt!
nuobodoka buvo, škias... kur duona ir žaidimai?! Paskui sau vėl pasiputojau su gydytoja, kad darytų bendrą narkozę, sako, ateis anesteziologė, susitarsit. Matyt, anesteziologė buvo apdorota, nes iškart įėjo, sako:
- Jums vaiko sveikata svarbi?
Aš:
- nu taip.
Ji:
- Darom spinalinę.
Aš:
- Matot, man vietinė narkozė neveikia, aš bijau, kad nesuveiks.
Ji:
- Jūs nebijokit, mes dar nė vienos GYVOS gimdyvės neoperavom
gera paguoda Prieš pat vežant į operacinę atėjus akušerė klausia, ar noriu į tualetą. Automatiškai atsakau, kad nenoriu, o paskui galvoju sau, reik pasakyt, kad noriu, jau taip nepatogu ant to gimdymo stalo, tai bent prieš operacinę pasivaikščiosiu iki tuliko, vis atgaiva ir nuo sąrėmių ir nuo tų veidų, o gal pakeliui ir išvis pabėgsiu
Vėl atėjusią akušerę informuoju, kad visgi noriu aš į tą tuliką ir jau svajoju, nuims daviklius, dar pasivaikščiosiu, vat...
Ablomas - kateterį įstatė
o laisvė rodės ranka pasiekiama... Prieš Cezarį daro spinalinę, aš visa persigandus, kad nesuveiks, ten jau iš manęs ir pasišaipo, aišku, suveikė. Vykstant operacijai anesteziologė puldinėja aplink, kaip jūs jaučiatės, kaip jūs jaučiatės, viešpatie, galvoju, nu kokia gėda, kokia gėda, taip bijojau spinalinės, kad vargšiukė anesteziologė iki šiol rūpinasi, ar jau nebebijau...
Net nepamenu, ar tik norėjau prainformuot, kad jau visai nebebijau, ar net ir prainformavau, kad tik ji vargšė nustotų rūpintis...
Paskui kad dėjau drebėt, irgi prisimenu, kad tai normalu per gimdymą, kažkas jau pasakojo, ir jaučiu, kad chirurgė prispaudus vieną iš mano drebančių rankų, galvoju, ale kaip jai vargšei nepatogu turėtų būt, reik gal pasakyt, kad biški pasitrauktų nuo tos rankos, aš patrauksiu, nes nepatogu jai... Tai šito jau nepasakiau...
makabriškas humoras - paaiškėjo, kad vos nenusikrausčiau anapus, nes praradau daug kraujo, dėl to ir anesteziologė šitaip rūpinosi, kaip jaučiuosi, o ne dėl mano baimių

Na, o aš net ir anapus žengdama visad kitais pasirūpinsiu
Gal dėl to kol kas ir vaiku rūpintis nesunku, prigimtis tokia
Gero visom besilaukiančiom gimdymo - visai nebaisu, nei sąrėmiai, nei cezaris, jei kam prireiktų
Žmogaus protas viską atrakina trim raktais skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo