juk pirmadienio vakaras, as gryzusi po paskaitų ir kažko įkyriai ieškojau kompiuterio ekrane... supykstu, jog kazkas isdryso sudrumsti mano ramybe, tokia svarbia akimirka 
paiimu telefona, sms zinute: "sveika, ka veiki si vakara?" 
na kadangi esu stacioke ir nemegstanti tokių nežinomų rašinetojų :lotuliukas: tai aš jam taip negražiai atrašiau ir dar karta taip pat... ir dar, dar, dar... kol jis pasisake esantis mano gero bičiulio grupiokas ir matęs mane per krepsinio varzybas, kurios vyko universitete. Na tas faktas man kraują šiek tiek užvirino 
sužinojau jog neblogas jis žmogus ir nusprendžiau prasiblaškyti, ir net nenujausdama pradėjau ruoštis savo gyvenimo vakarui 
Pririeda prie mano namu apynaujis BMW
nagi, nagi galvoju kas gi čia bus, nepatinka man tokie vaikinai su tokiu įvaizdžiu. Pro pravertą langą išgirstu sesk į vidų, lauke juk šalta (buvo vasrio mėn.) Aš nesėdu, sakau "NE" :mmm nepažįstu aš tavęs, bet jis nuoširdžiu žvilgsniu mane pakerejo ir pavyko jam mane "kategorišką kvailelę" įsitempti į mašiną. Važiuojam, kur net nežinau, matau ant panelės juodą karališką šokoladą, seilės tysta, tik apie jį ir svajoju 
Veju lauk visas saldžias mintis ir einu prie reikalo, klausiu iš kur tokia mašina? Sako, iš dėdės pasiskolinau, kad tau gerą įvaizdį padaryčiau... buvau priblokšta jo atvirumo :oh o ypač kai vaikinai su gerom mašinom, man niekad nekeldavo žavesio, nes šalia jų sėdėdavo tuščiagalvės blondinės. Atsakiau jog jam nepavyko :oh (siaubas, kaip aš su juo elgiausi ) Atsiduriam kazkokioj grazioj vietoj, kur teka Nemunas ant kalvos ir matosi visas miestas... kažką kalbam, kalbam, kalbam... o aš vis dar mąstau apie tą šokaladą, mąstau, ot koksai, erzina ir neduoda, tuomet pati pasiimsiu. Nagi ir pareiškiu ar čia man? Sako, taip žinoma, JEGA 
valgau net nemirksiu, galečiau juo tik ir misti jeigu ne studentiškas gyvenimas... nagi patenkinę mano norą lipam lauk patenkinti kitą, sveikatos priešo, poreikį (kaip supratau dėdės mašiną labai saugojo, nes kitą kartą jau nebegaus merginoms įspūdžiams daryti :lotuliukas: ). Nemoku atidaryti durų, jis pasilenkia iš vairuotojo pusės, man padeda ir gryšdamas bando pabučiuot mane i lupas, bet aš atkišu jam žandą 
tyla, bet mintyse norečiau pratrūkt juoku...taip kurį laiką pasibuvę, važiuojam namo, atsisveikinam be bučinių, nes man mano įsitikinimai neleidžia :oh Sugryžusi namo, krentu į lovą ir mąstau, neblogas vaikinas, džentelmenas, romantiškas, nekvailys... bet ne man, mano planai ir tikslai valdo mano gyvenimą, o juose vietos vaikinui dar nėra :mmm bet visada yra kitaip negu nori, žmogau... pavergė jis mane, priešinausi aš tam, bet... gal tai antroji mano širdies puselė su kuria esu jau daugiau nei penkeriu metus, kuris išmokė mane labai daug paprastų ir nuoširdžių dalykų ir kuris mane myli labiau už viską pasaulyje
(na ir aš jį :geda2: )ISTORIJOS ESMĖ, NE ROMANTIKA PIRMĄJĮ VAKARĄ, BET VISA TOJI ROMANTIKA KURI BUVO PO JO IR KURI TĘSIASI IKI ŠIŲ DIENŲ...
