Istorija apie berniuko SAULIAUS atėjimą.
IR KAS PASAKYS KADA LAIKAS? Du suaugę žmonės kalbasi apie apsisaugojimą. Apie ką mes kalbam, staiga susivokė jie.... netikėtai supratę, kad abu turi darbus, kur gyventi, MYLI vienas kitą ir tiesiog neturi teisės stabdyti to, kas norės ateiti ir pakeisti jų gyvenimą, suteikti jam naujų spalvų, padėt pristabdyt kasdienybės greitą lėkimą ir iki pustonių leisti išgirsti pilnatvės skambesį......atsidavė gamtai su jos pulsuojančiu gyvybe pavasariu, kvapnia žole ir šiltais saulėlydžiais...
RENKAMĖS NE MES, O MUS... Pokalbis vyko prieš septynis metus, žiemą, tik po Užgavėnių. Ir lygiai po keturių mėnesių nebesulaukiau moteriškų kasmėnesinių palydovių. Viską nurašiau vitaminų trūkumui, pasikeitimams darbe, nes jau ne kartą jos su manim taip juokaudavo-tai aplankydavo, tai aplenkdavo ratu. Antrą mėnesį abejonė jau privertė nubėgti ir nusipirkti testą. Jis buvo neigiamas. Liepos pradžioj turėjom dalyvauti geriausios draugės vestuvėse. Jos iškilmių dienos rytą pasidariau dar vieną testą. Atbėgau į lovą su kvaila šypsenėle, MES laukiamės. Būsimo vyro žvilgsnis buvo pasimetęs, juk ne kasdieniška žinia, ne kiekvieną dieną sužinai, kad tapsi TĖVU. Aš pradėjau švytėti...Daug kas sakė, kad šventėje spinduliavau lyg savo vestuvėse ir nieko negalėjau su tuo padaryti.
LAUKIMAS. Rudenį atšokom vestuves. Besilaukdama buvau graži kaip niekad, nutariau, kad anot savo svajonės laukiuosi berniuko, juk jie neatiminėja iš mamos grožio
, akys spindėjo, slėpdamos paslaptėlę, kurią nešiojau po širdim. Nėštumas, nors ir su pasigulėjimais ligoninėje po lašeline (per daug laksčiau į magistratūros studijas į kitą miestą), bet tikrai labai lengvas, nė karto nesupykino, tik priaugti 25kg darė iš manęs siūbuojančią į šonus baltąją mešką, pagal pilvo dydį ir laukiamas meškiukas turėjo būti ne mažas. Pilvas buvo tokio dydžio, kad savo kojų-nemačiau 
, tad ir žieminius batus tekdavo vyrui segioti. Terminas buvo nustatytas vasario šeštai dienai. O aš kažkodėl galvojau, kad turėtų gimt tik dar po savaitės...Kadangi anyta griežtai uždraudė gimdyt sekmadienį ar pirmadienį (gimsta puošeivos ir tinginiai ), o dviejų švenčių į vieną nesinorėjo suplakti (artėjo vasario 14-a), tai pajuokavau gydytojai, kad natūraliai gimdysiu vasario 13-ą, antradienį, kad būtų lengviau įsiminti gimimo dieną (vyras irgi gimęs 13-ą dieną). Kaip tarėm, taip ir padarėm. Ankstyvą vasario 13-os rytą, tiksliau 3-ią valandą nakties pajutau pirmus sąrėmius, bet kažkodėl nurašius juos melagingiems, nes vandenys dar vis nebuvo nubėgę, vis varčiausi pamasažuojama nugarą lovoje, 6-ą ryto pradėjo suėminėt kas 2 minutes ir kažkodėl pagalvojau, kad jau turbūt rimta. Susirinkom mantą ir nulėkėm į Vilniaus gimdymo NAMUS (ar kada pamąstėt, kaip gražiai pavadino-ne įstaiga, ne klinika, ligonine,o NAMAIS)-draugiškiausius namus kūdikėliui 
STEBUKLAS NE KALĖDŲ METU. Po gydytojos apžiūros, buvau labai greit nuvežta į gimdyklą, visą laiką šypsojausi (akušerę, tai lengvai linksmino
), perskaičius vieną knygiūkštę labai įtikėjau saviįtaigos jėga, žinojau, kad ne mano skausmas dabar svarbiausia, mano mažyliui-daug didesnis pergyvenimas, juk tai jam, ne man, reikės palikt šiltą namelį prieblandoje, kur visada paduotas maistas, kur plaukioji be rūpesčių ir nėra poreikio pačiam kvėpuoti, juk, tai jam reiks kažkokiais kanalais ir tuneliais išlįst į visom spalvom tviskantį, šviesą spinduliuojantį, pradžioje net akį veriantį pasaulį...., juk tai jam pirmu riksmu, kuris išsprūs iš mažytės krūtinės reiks pasisveikint su PASAULIU į kurį ateina............., todėl man neskaudėjo, turėjau šypsotis ir kalbėdama ramint savo gimstantį kūdikėlį, kad jis-saugus, kad mes jo nepaliekam, kad jis ateina būti SAVIMI IR SU MUMIS..................Kartais nežinomybė turi savo pliusų. Pirmas gimdymas (dabar jau turiu trijų patirtį
) buvo lengviausias psichologine prasme, o gal tiesiog padėjo AFEKTO 
būsena ir debiutantės sėkmė. Vis laukiau tų žvėriškų skausmų, kuriuos taip dramatiškai bandydavo perteikti televizoriaus ekrane, veriančiais balsais šaukiančios, aktorės-gimdyvės. Taip ir nesulaukiau 
Nors saldu nebuvo, bet visas jėgas stengiausi atiduot ne rėkimui, o stūmimui, kai tik sąrėmis nuspalvindavo gyvenimą visomis vaivorykštės spalvomis Padrąsinama akušerės, kad tik man vaikus ir gimdyt, trumpai pamąsčius (ilgai nebuvo kada) nutariau, kad tai komplimentas, dirbau tą, paradoksalius jausmus iššaukiantį, darbelį, kai atrodo, kad iš tavęs liks tik išnara, o tuo pačiu metu suvoki, kad nieko nuostabesnio gyvenime nepatirsiu, nei ši Dievo ir Gamtos duota dovana išgyventi gimdymo, naujos gyvybės atėjimo euforiją. Nors buvo vis dar žiema, tą dieną buvo atodrėkis, lijo......, 10:15 į šį pasaulį, atiduodamas pagarbą savo karininkams tėvams, nes gimė į priekį ištiesęs dešinę rankytę, atėjo mūsų meškutis-4760g. svorio ir 58cm ilgio berniūkštis, mano pirmasis vaikas, mano SŪNUS, dabar jau mano vyresnėlis SAULIUS........Kaip vėliau sužinojom (beje iš jo paties
) vardas reiškia IŠMELSTAS IŠ DIEVO. Dar prieš gimstant mūsų pirmagimiui vyrą perspėjau, kad jau mūsų vaikai, tai visi bus rudaakiai (mano akių spalva), nes esu skaičius, kad rudas pigmentas yra dominuojantis. Abu sūnūs ŽALIAAKIAI, didžiaakiai
, pasirodo, kad žalias pigmentas toks pats dominuojantis, tikiuosi bent jauniausios akių spalva bus solidari mamai 
VYRIAUSIAS BROLIS. Dabar Sauliui jau septyneri, labai išdidžiai vadina save vyriausiu broliu, rudenį žygiuos į pirmą klasę. Labai sąmojingas (kartą pareiškė, kad jis mus tėvais išsirinko, nes mes abu nerūkom
), sąmoningas, santūrus vaikinukas, labai myli savo mažesnius brolį ir neseniai gimusią sesę, pats išmoko skaityti, kad tik galėtų kuo daugiau perskaityti apie jį taip dominančius gyvūnus..., žada būti paleontologu arba....karinio orlaivio pilotu. Kaip gerai, kad prieš septynis metus, būdamas kur kas aukščiau nei mes, mojuodamas angeliuko sparnais, jis išsirinko mus Tikimės nepavesti jo pasirinkimo ir pasitikėjimo mumis, bei duoti, o gal grąžinti Jam, tai ko jis dėl mūsų atsisakė, ką tėvai gali duoti savo vaikui geriausio-SPARNUS...
