INDIGO vaikai

Tuomet išeina, kad "indigo" nepasako nieko naujo (kas liečia žemiškus dalykus), išskyrus tai, kad patarimus "sunkių" vaikų auklėjimui surenka į vieną vietą (knygą, straipsnį, skiltį...)? Aišku, kaip pavadinsi - nepagadinsi, bet tai tuščias užsiėmimas, dviračio išradinėjimas. Kalbama apie tai, kas žinoma jau seniai, tačiau pateikiama, tarsi tai būtų didžiausia naujovė.

Pasakyk , Arturai, ka Indigo teoretikai yra israde naujo, ko iki siol nebuvo teige psichologijos, psichjatrijos, ivairiu rusiu pedagogikos mokslo atstovai? Ir gal gali konkretizuoti, kas tie "ivairus specialistai".



Manai, kad psichologas tau negaletu pasiulyti nei vieno elgsenos modelio bunant su tokiu vaikuciu?
Yra simtai elgesio modeliu is kuriu tavo vaikuciui tinka gal tik vienas. O ji surasti padeda psichologinis isprusimas. Sakydama "yra modeliai tinkantys visiems", turejau omenyje, kad prie kozno vaiko yra tam tikras kelias, kuri yra jau sugalvoje psichologai, psichiatrai , pedagogikos mokslininkai, praktikai. Tai reikalauja kantrybes, "kruvino darbo", uzsispyrimo, ramybes, supratimo saves valdymo ir t.t. Taciau, jei, vietoj to, kad gilintumemes i tikrai vertus dalykus, tam, kad padetumem savo vaikui, imsime fotografuoti jo aura ir taro kortomis burti, kada jo misija "isgelbeti pasauli" ivyks, tai atleiskit, toleruoju, bet dziaugiuosi, kad taimvyksta ne su manimi.


Rasiau as ir jau paaiskinau, ka turejau omenyje

uola, as kartoju, neklijuoju vaikui indigo etiketes. Pas profesionalu psichologa, psichiatra buvom ir nepasiule man jokio modelio, kuris veiktu (nors tie zmones dirba su vaikais ir turi patirti), jie tik patvirtino, kad vaikas sveikas, neturi visu tu DHS (ka beje labai norejo priklijuoti darzelio aukletojos), kad yra kitoms ir reikalaujantis daugiau demesio. Laimei, kad teko susidurti su gydomosios pedagogikos specialiste, kuri pasirode specialiste nuo elgesio su vaiku iki psichologinio poveikio tevams ir jos patarimai veikia.
Siuo metu viskas eina i gera, bet as negaliu pasakyti ir turbut niekada negalesiu pasakyti, kad man nereikia nuolat ieskoti nauju keliu, kaip elgtis, todel, kad augant vaikui, keiciasi poreikiai, suvokimas ir vel reikia surasti buda, kuris pasiektu samone ir veiktu elgesi, kad jis pats galiausiai ismoktu rasti budus, per kuriuos bendrautu su visuomene, visuomeni priimtinu budu, o ne verstu bvisuomene taikytis prie jo.
Viena paguoda, kad gal kai yra daug tokiu vaiku, jie lengviau atras vienas kita ir supras visuomeneje, kaip man paguoda, kad ne as viena auginu toki vaika ir susiduriu su tokiomis problemomis
Beje gilinimasis i save yra vadinama meditacija, kas irgi budinga ezoterikai ir ka pripazista psichologija kaip sakysim savianalize ir pan. Ir nebutinai cia reikia aura fotografuoti (jau minejau, jei kada pamtysiu kokia mano vaiko aura, tai pamatysiu, nereikia ir fotografuoti).cia tiesiog taip, norejau pasakyti

Introspekcija, savirefleksija kaip diena ir naktis skiriasi nuo meditacijos ir kitų ekstatinių patirčių Čia šiaip,

Ačiū, bo jau išsigandau, kad ne tik už savo rašliavas teks atsakyti, nors tavo pozicija man tikrai nėra svetima
Beje krikščioniškoje tradicijoje meditacija yra vienas iš maldos būdų, taip kad nuo savirefleksijos tikrai skiriasi
Bet aš čia irgis tik šiaip

Ilga, bet labai įdomi ir naudinga tema!

Bet dauguma kalba tik apie savo mažus vaikus. Ar pažįstatate INDIGO suaugusius, paauglius?

Dar neperskaičiau visų atsakymų į šią temą, bet iš požymių apie INDIGO vaikus.....atpažįstu save......

...

Dešimtmetė Akiane stebina pasaulį savo kūriniais
Vita MALINAUSKIENĖ

Šiais metais Singapūre įvyksiančioje pasaulinio masto akcijoje „Listen“ (www.listencharity.org), skirtoje paremti skurstančius pasaulio vaikus, dalyvaus ir lietuvių kilmės amerikietė Akiane Kramarik. Akcija ypatinga tuo, jog dalyvavimui joje ištrenkami tik 80 žymiausių pasaulio įvairių meno sričių atstovų (20 filmų kūrėjų, 20 muzikos žvaigždžių, 20 įžymiausių literatūros atstovų ir 20 dailininkų, tarp kurių bus ir Akiane). Jų darbai parduodami aukciono būdu, o surinkti pinigai skiriami labiausiai skurstantiems pasaulio mažiesiems. Kiekvienas dalyvaujantis menininkas turės pristatyti specialiai šiam renginiui sukurtą darbą.

„Listen“ akcijos organizatoriai planuoja renginio metu surinkti iki 95 milijonų dolerių, kurie bus skirti vaikų rėmimo projektams finansuoti. Tai vienas ambicingiausių ir labiausiai kūrybiškų kas dvejus metus vykstančių renginių, kurio metu surenkamos didžiulės lėšos labdarai. Nuo birželio iki spalio 1 dienos visi šie 80 menininkų sujungs savo jėgas vienam tikslui – padėti nuo karo, AIDS, išnaudojimo ir ligų kenčiantiems vaikams. Kulminacija įvyks spalio 1–2 dienomis, kada tiesioginės transliacijos metu renginys suvienys daugiau nei 500 milijonų žmonių 80-yje pasaulio šalių. Akiane šiomis dienomis intensyviai darbuojasi prie savo kūrinio ir be galo didžiuojasi galėdama prisidėti prie labdaros.

Išvydę 10-metės lietuvių kilmės amerikietės Akiane’s Kramarik tapytus paveikslus, vieni žavisi jos nežemišku talentu, kiti mėgina vertinti skeptiškai ar ignoruoti. Tačiau abejingų nelieka. Mergaitės darbai, keliaujantys iš parodos į parodą, stebina pasaulį ne mažiau, nei pati mažoji dailininkė. Pradėjusi tapyti vos ketverių, Akiane šiandien yra ne tik puikiai įvaldžiusi teptuką, bet ir kuria poeziją, skambina pianinu, taip pat laisvai kalba anglų, lietuvių, rusų ir ženklų (nebylių) kalbomis.
„Būdama ketverių, aš buvau paimta į rojų, ir nuo tada ėmiau matyti vizijas, kurios mane įkvėpė piešti“, – taip gana gražia lietuvių kalba, tik nežymiai užsikirsdama savo neįprastą talento atradimo istoriją telefonu mums papasakojo Akiane.

Lietuva – mamos gimtinė

Stebint tokį retą talentą, kuriuo apdovanota Akiane, įdomu praskleisti praeities uždangą ir pažvelgti į šeimos istoriją, kuri vienaip ar kitaip įtakojo mergaitės talento užgimimą. Juolab, kad istorija veda į Lietuvą, Vilnių, kur ir šiandien gyvena Akiane’s seneliai.

Deja, senelių Lietuvoje jaunoji dailininkė dar nespėjo aplankyti. Tiesa, su močiute Aldona mergaitei teko bendrauti, kuomet ši atvyko aplankyti dukters šeimos. Su seneliu Vladislovu Blinstrubu, garsiu rašytoju, pedagogu, kino ir teatro režisieriumi, už savo kūrinius įvairiuose festivaliuose ne kartą pelniusiu prizines vietas, Akiane bei trys jos broliai kol kas turi galimybę bendrauti tik telefonu.

Kodėl gi juos skiria vandenynas? Todėl, kad prieš 16 metų, būdama vos devyniolikos, į Ameriką atvyko Akiane’s mama Fareli Kramarik (tuomet dar Blinstrubaitė).

Vingiuotas kelias į Ameriką

Talentingos mergaitės mama neįprastu vardu Fareli (sako, tai jos tėčio – prisiekusio žvejo – sugalvotas vardas) dar vaikystėje išgyveno didelį sukrėtimą – vos trylikametę ją sunkiai sužalojo sunkvežimis. Laimei, stiprios valios ir laimingo likimo dėka paralyžiuota Fareli atsistojo ant kojų, tačiau šis įvykis jau tada lėmė jos požiūrį į mokslus – dėl traumų atleista nuo mokyklos, ji savarankiškai mokėsi namuose. Šiandien moteris prisimena, jog tuomet turėjo galimybę mokytis tų dalykų, kurie jai pačiai atrodė svarbūs. Jos teigimu, savarankiškai ji išmokusi daug daugiau nei mokyklos suole. Tokio principo moteris laikosi ir šiandien, vaikus lavindama „namų mokykloje“.

Sulaukusi devyniolikos, 1989 metais Fareli patraukė laimės ieškoti į Ameriką. Tiesa, tuomet, nors ir šylant politinei situacijai Lietuvoje, praskleisti metalinę uždangą nebuvo lengva. Moteris pasakoja, jog tais laikais papirko ne vieną saugumietį ir į JAV atvyko su didele skola, kurią čia privalėjo atidirbti.

Būsimą vyrą sutiko... ligos dėka

Apsistojusiai lietuviškoje Čikagos dalyje Fareli teko išmėginti ne vieną darbą. Moteris pasakoja, kad pati užaugo šeimoje, kur vaikai buvo pratinami prie darbo ir tvarkos, todėl ir amerikiečių šeimose prižiūrėdama vaikus ji mėgino mokyti juos savarankiškumo bei tvarkos. Tačiau, pasak Fareli, ne visada buvusi suprasta ir net penkis kartus prarado darbą.
Vėliau mergina ėmė darbuotis tuomet Marquette Park’e dar veikusioje lietuviškoje kavinėje „Daina“. Vis dėlto svetimame krašte ji dažnai jautėsi vieniša ir kasdien verkė ilgėdamasi savo namų...

Neišbuvusi „svajonių šalyje“ nė metų Fareli, palaužta sunkumų, kaip teigia, nuo streso atsivėrusiomis skrandžio žaizdomis, susiruošė skristi atgal į namus. Tačiau likimas jai lėmė kitokią dalią: nespėjusią nusipirkti bilieto į Lietuvą merginą palaužė liga – ji apalpo ir buvo išvežta į ligoninę.
Kiek atsigavusi nusprendė sugrįžti į darbą, nors kavinės savininkas buvo labai rūpestingas ir liepė jai kurį laiką nesidarbuoti, atstatyti jėgas. Grįžusios į darbą Fareli laukė dar vienas likimo siurprizas – būtent čia ji sutiko būsimąjį savo vyrą ir Akiane’s tėvą Marcus Kramarik.

Kelionė į Lietuvą atidėta neribotam laikui

Prisiminus savo pirmąjį susitikimą su Marcus, Fareli sako, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jau kitą dieną po pažinties įvyko judviejų pasimatymas zoologijos sode, kur Marcus pasipiršo merginai. Taip dvidešimtmetės lietuvaitės likimas pakrypo nauja vaga.
Tačiau net ir po laimingų vedybų Fareli ilgėjosi namų ir nerado dvasinės ramybės. Jos sieloje blaškęsi priešingi jausmai – meilė vyrui ir ilgesys tėvynei. Tik gimus pirmajam sūnui Delfini, ji nustojo kasdien verkusi – motiniški rūpesčiai užgožė jaunos moters namų ilgesį.
Metams bėgant šeimoje atsirado ir antras mažylis Jean Lu, o dar po kiek laiko gimė ir mažoji Akiane. Šiandien, kartu su jauniausiuoju Ilia, Kramarik šeimoje krykštauja jau keturi vaikai.
Vaikų vardai nieko bendra neturi su šeimos kilme – tai tiesiog emocijų, sukeltų vaikų gimimo, ekspresija. Kadangi visi jie gimė vandenyje, tai pirmagimio sūnaus Delfini ir dukters Akiane vardai atspindi jų atėjimą į šį pasaulį (Akiane – nuo žodžio vandenynas – „okean“). Ilia gavo vardą dėl savo neįprasto dydžio – jaunėlis gimė didesnis už visus savo brolius ir sesę, tad ir vardas Ilia (pamenate galingąjį Ilją Muromietį?) jam tiko. Jean Lu – vienintelis sūnus, kurio vardą mama su tėčiu išrinko dėl ypatingo skambesio.

Visų mažųjų Kramarik gyslomis teka ne vienos ir ne dviejų tautų atstovų kraujas – šis faktas tarsi paremia teiginį, jog kuo mišresnis kraujas, tuo talentingesnis žmogus. Fareli itin domisi genealogija ir atlieka išsamius giminės tyrimus, ieškodama savo ir savo vyro šaknų. Čia moteriai daug padėjo ir jos tėvas, kuris taip pat gilinosi į giminės genealogiją. Šiandien dukros biografijoje rašydama apie jos kilmę Fareli mini lietuvių, žydų, lenkų, vengrų, slovakų, rusų, čekų, kinų, prancūzų, danų ir vokiečių tautybes.

Beje, šeima, metams bėgant, iš Čikagos persikėlė į Mount Moris, IL, (kur ir gimė Akiane), iš ten – į Colorado valstiją. Galiausiai, kai Marcus neteko darbo (beje, jis yra kulinarijos specialistas), šeima persikraustė gyventi į Idaho valstiją, kur įsikūrė gražiame gamtos prieglobstyje ant ežero kranto. Šią vietą iš karto pamėgo ir Akiane. Čia, suradusi dvasinę bei emocinę ramybę, ji pasinėrė į kūrybą, kuri ją užvaldė nuo jau ketverių.

Tęsinys kitame numeryje

<nuotr>Akiane – angeliško veido mergaitė, savo kūrybai jėgų semiasi iš vizijų
Autoportretas, pieštas 8-metės Akiane. Juo mergaitė norėjo išreikšti savo ryšį su Dievu
Paveiksle “Atrasti” Akiane vaizduoja du našlaičius, pamestus Madagaskaro džiunglėse
Akiane Kramarik šeima: guli Akiane su broliu Delfini, kairėje - brolis Jean Lu, mama Fareli su broliuku Ilia ir tėtis Marcus

Vienas i6 paveikslų



Daugiau paveikslu :
http://www.artakiane.../akiane_art.htm


Nuotraukos iš www.artakiane.com

2 dalis


Dešimtmetė Akiane stebina pasaulį savo kūriniais (II)
Vita MALINAUSKIENĖ

Tęsinys. Pradžia nr. 26/269

„Man labiausiai patinka piešti veidus. Veidai man yra prasmingiausi. Kai mes gimstame, pirma, ką pamatome, tai mamos, tėvo, sesers ar brolio veidus. Mes galime gyventi nematydami kraštovaizdžio ar gyvūnų, bet negalime gyventi laimingai nematydami veidų,“ – taip savo kūrybą pristato Akiane tinklapyje www.artakiane.com, o kalbant su mergaite, ji gražiai lietuviškai paaiškina: „Aš negaliu daryti, kas man neįdomu. Negaliu piešti jūros ar dangaus. Turiu piešti ekspresiją. Portretai – mano širdies kalba su Dievu. Ten nėra žodžių ar maldų.“

Kaip viskas prasidėjo, arba pirmoji pažintis su Dievu

Kai ketverių metukų Akiane ėmė kalbėti apie vizijas ir susitikimą su Dievu, Fareli suprato, jog tai nėra iš kažkur atėjusios istorijos, o tikri mergaitės išgyvenimai. Nors ir labai tuo stebėjosi. Dar daugiau – tai laikė tarsi Dievo ženklu visai šeimai.
Pati Fareli buvo ateistė, tikėjimą laikė prasimanymu, o tikinčiuosius – naiviais lengvabūdžiais. Marcus buvo nepraktikuojantis katalikas ir bažnyčios nelankė. Tad šeimoje kalbų apie Dievą niekuomet nebuvę – mergaitei nebuvo iš kur prisiklausyti istorijų, galėjusių kažkaip paveikti jos vaikišką fantaziją. Šeima mėgo uždarą gyvenimo būdą ir nelabai su kuo bičiuliavosi, nebuvo tetulių ar draugų greta, galėjusių nukreipti mergaitę tikėjimo linkme.
Tai atėjo staiga ir be jokios pagalbos, kaip dabar atrodo – iš aplinkos. Akiane ėmė pasakoti mamai, jog buvo nukeliavusi pas Dievą, ir tai paskatino ją imtis pieštuko. Mergaitė ėmė vaizduoti veidus, kuriuos matė savo fantazijoje.

Būdama šešerių ji pirmą kartą išbandė pastelę, septynerių – akrilinius dažus, o aštuonerių jau buvo pasiruošusi dirbti su aliejiniais dažais.
Akiane’s darbų technika tobulėjo nepaprastu greičiu, nors ji dirbo savarankiškai, be jokio mokytojo pagalbos. „Mano mokytojas yra Dievas“, – sako Akiane, užklausta, kaip jai pavyksta išgauti tokias tobulas linijas. Nors prisipažįsta, jog metams bėgant ir dedant daug pastangų, jos technika keičiasi, o laukdama motyvo paveikslui nuolat meldžiasi.

Namų mokykla – pasirinkimo laisvė

Akiane nelanko reguliarios mokyklos, prie kokios yra įpratę daugelis vaikų. Pamėginusi eiti į pirmą klasę, mergaitė jautėsi blogai ir prašė mamos leisti jai mokytis namuose. Net lankydama katalikišką mokyklą, kur jai buvo išties smagu su draugais ir patiko mokymo sistema, mergaitė skundėsi, kad ten yra per didelis triukšmas, kuris ją vargina. Akiane (taip pat ir jos broliai) apsisprendė mokytis savarankiškai namų sąlygomis.
Fareli pasakoja, jog jų vaikai patys sprendžia, kuo norėtų tapti ateityje, ir pagal tai renkasi disciplinas, kurias jiems reikėtų išmokti. Pasak motinos, jų šeimos atžalos patys nuo mažų dienų mokomi savarankiškai užsidirbti pinigų savo reikmėms. Pavyzdžiui, vyriausias sūnus, 14-metis Delfini nori tapti advokatu, tad pats lanko advokatų kontoras ir ten semiasi jam reikiamų žinių. Jean Lu svajoja tapti investuotoju ir jau dabar mėgina savo jėgas šioje srityje.

Akiane visa atsidavusi kūrybai ir pasaulio pažinimui. Ji lengvai išmokusi net keturias kalbas – lietuvių, anglų, rusų ir nebylių, kurias nuolat praktikuoja, kad neužsimirštų. Fareli su dukra kalbasi tik lietuviškai, o rusų kalbą, kurią pati gerai moka, pasiūlė dukrai kaip alternatyvą, nesiedama tai su jokia politika ar kilme, o tiesiog galvodama, jog kalbų mokėjimas leidžia pažinti daugiau žmonių, su kuriais gali laisvai bendrauti jų kalba. Šiandien Akiane parodose sutinka daug rusakalbių, su kuriais gali kalbėtis jų kalba, o su nebyliais lengvai bendrauja ženklų kalba.
Užaugusi Akiane svajoja turėti savo dailės akademiją ant jūros kranto, kur galėtų nemokamai visiems norintiems padėti lavinti dailės įgūdžius.
Beje, Akiane’s mama nesibaimina, jog vaikai gali tingėti ir neskirti reikiamo dėmesio mokslams – pati po ligos mokiusis namuose ir savarankiškai išmokusi vokiečių ir anglų kalbas, Fareli tiki, kad jos vaikai supranta, jog nuo to, ką išmoks, priklauso jų ateitis.

Tapybą lydi poezija ir muzika

Prieš keletą metų Akiane ėmė kurti poeziją ir šiandien beveik kiekvienas jos dailės kūrinys yra lydimas eilių, kuriomis ji išsako savo jausmus ir kartu atskleidžia paveikslo paslaptį. „Žodžiai tiesiog ateina iš kažkur į mane. Sakyčiau, idėjos kažkokiu būdu yra įdiegiamos į mane. Aš nerašau to, ką žinau, bet tai, ką siela man atveria. Prieš maldą aš esu visiškai tuščia ir visiškai neturiu, ką parašyti. Bet žinau, kad po maldos, jei būsiu tyli, pradėsiu matyti paveikslus ir žodžius“, – mėgina paaiškinti Akiane savo poezijos ir paveikslų ištakas.
Neseniai mergaitė pradėjo dar ir skambinti pianinu. Pradžioje ji prašė mamos, jog pasamdytų jai mokytoją, kuris išmokytų pradmenų. Bet mama nesutiko, sakydama, jog jai ir taip puikiai pavyksta, o mokytojas tik išderins tai, kas duota Dievo. Ir palaipsniui mergaitė iš tiesų ėmė groti muziką, kurią ji girdi. Maža to – muziką ji gali užrašyti ant popieriaus, tik sakosi, jog gerai turi į ją įsiklausyti.

Šeimą aplankė tikėjimas

Nereikia ir sakyti, jog po Akiane’s praregėjimo, šeimos požiūris į tikėjimą iš esmės pasikeitė. Buvusi ateistinių pažiūrų, Fareli šiandien pati kiekvieną dieną meldžiasi ir kalbasi su Dievu. Kasdien ji pasiima su savimi iš eilės po vieną vaiką ir eina į gamtą, kur kartu dviese meldžiasi. Būtent tokį maldos būdą šeimai pasiūlė Akiane, kaip labiausiai priartinantį prie Dievo.
Šių maldų metu Akiane pradėjo matyti vis ryškesnes vizijas, kurias ji vis aiškiau galėjo apibūdinti. Kartą anksti rytą (Akiane keliasi 4:30 val. ryto ir ima tapyti) mama užtiko ją stovinčią prie lango, jos veidas švytėjo, o akys žėrėjo. Paklausta mamos, ką ji daro, ji atsakė, jog ką tik buvo vėl susitikusi su Dievu, kuris jai liepė nenustoti melstis. „Jis man parodė, kur gyvena. Aš lipau permatomais laiptais, o apačioje mačiau sraunius krioklius, ir kadangi buvau prie jo labai priartėjusi, mačiau, kad jo kūnas buvo skaistus ir stipriai švytėjo. Kelias sekundes aš jaučiausi visiškai prisipildžiusi. Nuo šiol aš kelsiuosi anksti ryte ir pradėsiu tapyti. Tikiuosi, kad vieną dieną sugebėsiu perteikti tai, ką mačiau.“
Paklausus, kaip suranda modelius, kurie gali perteikti jos matytas vizijas,

Akiane sakosi ilgai vaikštanti tarp žmonių ir ieškanti veido, kuris atkartotų vizijose matytus veidus. Taip buvo ir su Jėzaus portretu, kuriam mergaitė ilgai negalėjo atrasti modelio. Ji nuolat meldėsi ir prašė Dievo atsiųsti jai tinkamą modelį. Net tėvų prašė, kad šie melstųsi už tai. Ir kartą į jų namus užklydo stalius, ieškantis darbo. Pamačiusi jo veidą, Akiane nušvito – tai buvo tai, ko ji ieškojo.

Populiarumas leidžia aukoti silpnesniems

Ilgai niekieno nepastebėta mergaitė išgarsėjo staiga, lyg per vieną dieną. Pastebėta žiniasklaidos Akiane greitai tapo žinoma ir visur kviečiama. Jos ramus gyvenimo tempas staiga pasikeitė.
Žurnalai, televizija ir parodos išgarsino ją ir kartu leido įgyvendinti vieną iš mažosios Akiane’s svajonių. Ji nuolat troško padėti vargšams ir nelaimingiems vaikams visame pasaulyje, tačiau niekuomet neturėjo tokios galimybės, nes jos pačios šeima sunkiai vertėsi. Tačiau vos pasaulis išgirdo apie Akiane’s Dievo dovaną, jos paveikslai tapo itin perkami, o pati mergaitė galėjo įgyvendinti savo norą padėti vargstantiems vaikams.
Nuo kiekvieno parduoto paveikslo dalį gautų pinigų Akiane aukoja labdarai. Jos bendravimas su tūkstančiais žmonių parodose ir pristatymuose tapo savotiška misija – pasakoti apie Dievo dovaną, gautą iš aukščiau, ir savo kūriniais padėti kitiems. „Tik Dievas yra garsus. Dievo dovana man yra tai, ką aš galiu daryti su savo talentais. Kiekvieną minutę aš galvoju apie jį ir dėkoju už visus šiuos palaiminimus mano gyvenime. Kiekvienas mūsų turime skirtingas dovanas ir turime jausti pareigą pasidalinti jomis su kitais.“

Norintys plačiau susipažinti su mažojo genijaus darbais ir gyvenimu, gali ieškoti informacijos tinklapyje www.artakiane.com




<nuotr>Akiane – nepaprasto talento mergaitė
Dalyvaudama garsiajame „The Oprah Winfrey Show“, Akiane prajuokino laidos vedėją Oprah, sakydama, kad, neradusi tinkamos spalvos perteikti savo odai, dažus ji mėgino tiesiog tepdama juos sau ant nosies
Paveikslą „Uždraustas vaisius“ Akiane sugebėjo nupiešti be papildomų eskizų. Nuotraukos iš www.artakiane.com

Fareli, tel.: 208-773-2090.

Gražu, ką daugiau ir bepasakysi

Bet tokių žmonių tikrai nėra daug ir nedaug tokių vaikų (nesvarbu kokios spalvos jų aura ar kada jie gimę, indigo ar ne).

Tik neseniai sužinojau apie šią indigo teoriją. Pagal požymius, išvardintus straipsniuose, mano mažius atitiktų indigo ir tai paaiškintų jo elgesį, bet abejoju ar jis turi kokį panašų ar bent jau panašaus lygio talentą kam nors, kaip ši aprašyta mergaitė. Bėda ta, kad jam jau greit trys metai, o jis moka tik 3-6 žodžius, bendrauja tik veiksmais, nors ką sakom, daug supranta. Jam sunku, nes savo nesutikimą išreiškia ne žodžiais, o isterijomis (tai nėra lengva matyti). Atrodo, jei imiesi su juo ką nors veikti - pavartyti knygutę ar ką padėlioti, su juo reikia kovoti. Nu žodžiu.. Nors šiaip aplinkiniams, kai jie nemato tų isterijų, tai linksmas, visad besišypsantis vaikas atrodo.
Tikrai nemanau, kad nereikia nieko daryti, nors ir būtų jis indigo. Jeigu jis indigo, tai kaip jis pakeis pasaulį be kalbos.. Na, aišku, niekada nesakyk niekada. Bet kaip sakant - atsargius ir Dievas saugo.

Jeigu jau Dievas duoda supratimą apie kitą pasaulį, tai jis suteikia ir stiprybės suprasti kitus paprastus žmones (taip, kaip aprašytai mergaitei) ir išsilaikyti šiame pasaulyje. O tie, kurie žudo savo mokyklos draugus ar dar visokiais būdais terorizuoja, nors dar tik vaikai.., bet tai juk problema.. Kerštas gimdo kerštą - tokiu būdu nepakeisi pasaulio į geresnę pusę, netgi jį sunaikindamas ir ant jo kurdamas naują.
Be to dar manau, kad kitas pasaulis gali būt ir gražus, kaip Akianes, ir negražus.

Dar norėčiau paklausti indigo žinovų, kaip jie tą aurą nustato, kokios spalvos, kokios ji yra formos - virš galvos ar aplink visą kūną ar dar kaip nors? Ar yra kokie nors aparatai, ar tai tiesiog aiškeregiai, burtininkės? Ar tie, kurie nustatinėja ją už pinigus iš tikrųjų sako tiesą ir jais galima pasikliauti?

Aurą galima nufotografuoti- yra specialūs aparatai. Girdėjau, net Akropolyje yra patalpėlė, kurioje fotografuoja auras. Apie 50 lt.

Na, dėl auros fotografavimo kažkaip abejoju, kad ten būtent aurą nufotografuoja. Nemanau, kad yra bent kokių įrodymų, kad ten tikrai aura. Be to už pinigus... Man keista, kai tokios paslaugos teikiamos už pinigus. Čia maždaug kaip darydamas gera kitam iš karto tikiesi, kad jis tau atsilygins. Panašiai kaip astrologija užsiimančių žmonių pranašavimai, kurie vieniems pildosi, o kitiems - visiškai ne.
Tačiau nemanau, kad aura neegzistuoja, tiesiog negalvoju, kad taip paprastai ją galima pamatyti.

Beje, jeigu susitinka du indigo. Jie turėtų vienas kitą atpažinti, gerai sutarti, o gal atvirkščiai - visiškai nesutarti, ar kaip? Na, pvz.: jei susitinka du tokie vaikučiai, abu nepaklūstantys, abu karaliai, bet dar mažai kalbantys arba kalbantys tik sava kalba ir dar priedo super aktyvūs. Kaip tokiu atveju? Jei tokių vaikų daugėja, tai jie turėtų daugiau susibendrauti tarpusavyje ar kaip tik peštis?

Jei ką, aš tiesiog filosofuoju čia. Gal kas turi atsakymą