Nors nėštumas buvo lengvas, bet vaikščiojau kaip su kiaušiniu ant galvos. O kai vaikelis pradėjo judėti, tai iš viso ramybės nebeturėjau, nes jei tik vaikutis nejudėdavo porą valandų, tuoj nervindavausi, nes pirmasis nėštumas baigėsi nelaimingai. (Vaikelis mirė 32 sav). Visas baimes išsakydavau SM. Merginos mane ir palaikydavo, ir pabardavo dėl perdėto jautrumo.
Buvau įsitikinusi, kad pagimdysiu kokia savaite anksčiau. Čia, tipo, nuojauta taip sakė.
Bet sėkmingai sulaukiau termino. Tą dieną turėjau pasirodyti ginei, kad po apžiūros nuspręstų ką daryti- guldyt į ligoninę ar ne. Pažadėjo, kad jei dar nebus atsidarymo, dar dienai išleis namo. Bet atsidarymas jau buvo 4 cm, tai iškilmingai įteikė siuntimą gultis. 
Priėmime dar kartą apžiūrėjo patologinio skyriaus vedėjas ir pasakė, kad atsidarymas yra, bet dar kelias dienas tikrai negimdysiu. Tačiau vis tiek paguldė. Po apžiūrų truputį pradėjo mausti pilvą, bet, juk pasakė, kad negimdysiu, reiškia čia tik paruošiamieji.
Vakare, apie puse 9 paskambina MB, nuraminu jį, kad šiąnakt TIKRAI negimdysiu, tai gali ramiai miegoti.
Susiruošiau žiūrėti Nusivylusias namų šeimininkes, bet jaučiu, kad nelabai beišeina žiūrėti, nes skausmai po truputį stiprėja. Klausiu sesutės kaip skaičiuoti sąrėmius, ji paaiškino, kad kol netaps reguliarūs kas 15 min, neverta kreipti dėmesio. Pradedu žiūrėti į laikrodį. Sąrėmiai kas 15, 10, 7 minutes. Kažkas išbėga, bet labai nedaug. Einu pas sesutę klausti apie vandenis, nusprendžiame, kad čia kamštis. Per 15 minučių tampa reguliarūs ir jau kartojasi kas 5 minutes. 
Po kelių tokių sąrėmių jie jau kartojasi kas 4 minutes. Vėl keliauju pas sesutę, nes jau visai nebejuokinga kaip skauda. Iškviesta gydytoja apžiūri ir liepia rinktis daiktus, eit į gimdyklą, nes atsidarymas 6 cm. Pareikalavau klizmos, nes baisiausiai bijojau gimdykloj apsiš...i. Po tualeto lekiu, tiksliau, šliaužiu į bidė, po to vėl tualetą. Tada jau sesutė sako: einam į apačią, ten irgi yra tualetai, o tai čia ir pagimdysi. Šiaip taip nušliaužiu iki gimdyklos. Tame aukšte eismas vyksta kaip autostradoje- visi bėgioja pirmyn ir atgal. Pasirodo, tą naktį buvo daug norinčių gimdyti. Gimdykloje paguldo, uždeda diržus sąrėmiams matuoti, atisdarymas jau 7 cm. 23.40 val skambinu SB, sakau, greitai varyk čia, o tai gali ir nespėti. Pradeda ieškoti vandenų, o jų nėra. Tada ir paaiškėjo, kad ten buvo ne kamštis, o vandenys. Skausmas vis stiprėja. Visiems oficialiai pareiškiu, kad mirsiu, bet niekas nepatikėjo.
Akušerė tik paklausė ar daug mačiau lavonų, kai guldė į ligoninę. Sakau, kad nemačiau, bet aš tikrai mirsiu. Kai pradėjo transformuoti lovą į samaliotą, pasirodė ir MB. Sesutė jį įvedusi manęs paklausė ar tas. Tiks ir tas- sakau.
Stumti nelabai sekėsi, tik po kelių bandymų išmokau, ko pasekoje turėjau ant veido sutrūkinėjusių kapiliarų.
Bet po kelių teisingų stūmių PAGALIAU išgirdau verksmą ir pamačiau mergytę didelėmis, tamsiomis, plačiai atmerktomis akimis. Tos minutės ir to vaizdo turbūt nepamiršiu niekada. Palatoje visą naktį žiūrėjau į ją i negalėjau patikėti, kad tai MANO DUKRYTĖ. Dėl to tikrai verta kęsti skausmus.
Papildyta:
Nuo to, kai supratau, kad jau vyksta kažkas rimto, pagimdžiau per 3,5 val.
