Lyg tai pagimdei, ir niekam nieko nesakei. O aš dar buvau įsitikinusi, kad mano vaikiukas gims anksčiau laiko (nes aš gimiau neišnešiota, mano mama gimė neišnešiota...), o čia va tau ir tas laikas priartėjo, ir praėjo...Gulime vakare su MB, jis kaip jau kuris laikas vakarais pasiteirauja ar šiąnakt jau lėksim? Ir ant tų žodžių mano pilvuko gyventojas (gyventoja, kaip paaiškėjo vėliau) ima ir bando kažkaip pasirąžyti mano pilvukas persikreipia į vieną pusę MB veidas persikreipia iš siaubo, nes tokio vaizdelio jis dar nematęs
. Atslūgus įspūdžiui užmiegame. Po geros valandos, kaip ir kiekvieną naktį, prasideda vaikštinėjimas į tualetą. O ta patalpa pas mus pirmame aukšte miegamasis antrame. Beje, MB perspėjau, kad antrą kartą būsiu nėščia tik tada, kai bus tualetas šalia miegamo. Einu laiptais žemyn ir pajuntu kaip per kojas nubėga vandenėlis . Oba...na va...prasideda. Nuėjau į tualetą, apėmė kažkokia baimė supratau, kad jau dabar niekur nesidėsiu, kad prasideda kas turi prasidėti. Pirmiausiai einu pažiūrėti, kiek ten to vandenėlio buvo žiūriu visai nedaug, tik prilašėję, o atrodė, kad tikrai daugiau. Keista 
. Na, bet pagalvoju, kad čia tikrai ne tas variantas, kai pūslė nelaiko...Einu žadinti MB. O šitas, numigęs vos valandą, nelabai supranta, ko aš iš jo noriu. Susiskambinu su daktare ir imu ruoštis. MB leidžiu dar nusnūsti, o pati einu išsimaudyti. Keista, jokių skausmų...Gal tikrai pūslė. Ne, negali būti... 
Galiausiai važiuojame. Miestas tuščias. Pusė keturių nakties. Važiuojame pro mano tėvų namus. MB pajuokauja, kad gal paskambiname...
Priėmimas. Tenka ilgokai skambinti į duris, kol ateina akušerė . Prasideda visa priėmimo procedūra. Kadangi viskas užtrunka kokį pusvalandį, akušerė, matydama mano veidą (sąrėmių nėra) pasiteirauja ar tikrai nubėgo vandenys? Velnias, imu jau ir pati abejoti. Nu, bet iš kur žinoti pirmas kartas. Sako, su tokia šypsena tik gimdyti ir gimdyti. jaučiu, kad tikrai išsišiepus sėdžiu. Galiausiai nuveda į gimdyklą. Tuščia. Tylu. Pasirodo gydytoja. Apžiūra. Pasirodo tikrai tie vandenys nubėgo. Tiksliau dalis jų. Gaunu lašelinę, kad susinormalizuotų gimdymo veikla (nes sąrėmiai jau ima kažkaip rodytis). Įjungia muziką, pasiūlo arbatos. Sąrėmiai dažnėja, stiprėja
. Aha, veiksmas vyksta. Psiklausiu gydytojos, kada viskas baigsis. Ir ji pritrenkia pirmam gimdymui 12 valandų pats tas. O čia tai joooo. Galvoju, ne kas, jei tiek laiko. MB jau nebe toks ramus. Akušerė pasiūlo pasėdėti ant didžiulio kamuolio. Nu jau ne. Man tokios nesąmonės nepatinka. Gimdymas yra gimdymas, o zabavos su kamuoliais, voniomis ir t.t. ne man. Galiausiai ji mane įtikina pabandyti ir ką gi, smagumėlis. Spyruokliuoju ant to kamuolio pagal muziką, MB net juokiasi, kad neblogas tūsas pas mus . Tiesa, šeštadienis. Pradeda pykinti. Nesuprantu kas čia darosi. Galiausiai pradedu vemti. Nieko nesuprantu. Atėjusi gydytoja paaiškina, kad tai normalu. Jei greitai atsidarinėja kaklelis taip būna. Jau nebenoriu ir to kamuolio. Akušerė vėl lenda į akis siūlo eiti į dušą. Vėl priešinuosi. Įkalba pabandyti. Ir vėl koks palengvėjimas. Nuima vėl pusę skausmo. Neilgam. Galiausiai pasitariam su MB ir nusprendžiam, kad nėra ko čia kankinti, tegul daro nuskausminimą. Juolab, kad akušerė sakė, jog iki 7 val ryto galiu pagalvoti, noriu to nuskausminimo ar ne. Vėl apžiūra. Gydytoja tik skėsteli rankomis pamiršk nuskausminimą. Vėlu. Kaklelis atsidaręs. Prasideda linksmoji dalis . Jaučiuosi baisiai pavargusi. Skausmas tikrai nėra toks žvėriškas, bet nuovargis... Viena mintis leiskit man pailsėti kokia 10 minučių, o tada jau galėsim toliau...Kas gi čia tau leis ilsėtis. Ne tas variantas. Tarpuose tarp sąrėmių atrodo, kad krisiu iš to nuovargio čia pat vietoje. Po kelių bandymų nieko nesigauna. Galiausiai daktarė su akušere jau sako, kad mato galvytę. Nieko nesigauna. Dar keletas bandymų. Akušerė klausia ar mačiau galvytę. Čia jau pasiuntu kuri iš mūsų stovi anoje pusėje? Kaip aš galiu matyti 
? Ji sako: ištiesk ranką. O Dieve, užčiuopiu kažką šlapią, minkštą kaip kokios vilnos kamuoliuką 
. Imu balsu kvatotis . Kiek jėgų įgavau tuo momentu... Tiesa, tenka kirpti, nes pasirodo, kad tos šukuosenos savininkė laaabai didelė 4233g. Akimirka ir man parodo mergytę su tooookia šukuosena. Gydytoja pakviečia MB ( jis paskutiniu momentu buvo už durų). Taip jau sutarėm, kad niekam nėra prievartos, kiek jaučia, kad reikia būti, tiek būna. Koks palengvėjimas. Ir taip greitai. Ir jokių 12 valandų. Dar po valandos visi trys ilsimės palatoje. Kažkodėl toks jausmas, kad mes jau senai turime savo mergytę 
Kaip aš juos abu myliu...
