Stebuklas vardu Emiliukas

Kokie ilgi atrodė tie devyni laukimo mėnesiai... Rodos, kad visa amžinybė praėjo nuo tos akimirkos kai sužinojau kad manyje užsimezgė nauja gyvybė... Dieve, ir kodėl tokia prasta savijauta? Kasdieninis pilvo maudimas, rodos, tuoj įvyks kažkas negero... Bet tau buvo lemta ateiti į šį pasaulį, mums buvo lemta susitikti. Dieve, visada liksiu dėkinga tau už šį stebuklą, vardu Emiliukas.
Gimdymo baimės niekada nejutau, o gal jaučiau, kad jis praeis lengvai ie greitai? Iki termino buvo likę dar trys savaitės, todėl ramiai sėdėjau namuose ir laukiau tos dienos. Tas vakaras buvo įprastas ir jokių požymių dėl artėjančio gimdymo nebuvo, todėl ramiai nuėjau miegoti. Naktį pabudino nemalonus pilvo maudimas, nejaugi gimdysiu? Nu ne, tikrai dar ne... Guliu lovoje ir galvoju ką daryti? Taip praeina porą valandų, o skausmas nemažėja. Skambinu savo gydytojai ir klausiu ką daryti. Tenka važiuoti į ligoninę, bet greičiausiai tik tonusiukus užrašys ir tiek, nes reguliarių sąrėmių nėra. Turbūt paskubėjau, greičiausiai tai nervai ir tiek. Kol nuvažiuoju jau lyg ir mažiau skauda, o tonusiukai rodo menkus sąrėmiukus, taigi dar negimdau. Nu ir gerai, dar ankstoka man gimdyti, tik 37 savaitės. Bet namo nepaleidžia, reikia stebėti, gal visgi kažkas įvyks? Jaučiu kaip pradeda stiprėti skausmas, pereinantis į nugarą, nors pati negaliu dar patikėti kad tai gimdymo pradžia. Man siūlo epidūrą, bet juk galiu kentėti, gal apseisiu ir be jo?... Taip pratempiu gerą porą valandų, kol skausmas darosi vis stipresnis, o gimdymą man prognozuoja tik po šešių valandų. Todėl apsigalvoju ir prašau epidūro.Dūris į stuburą neatrodo toks baisus kaip sąrėmiai, nors išsėdėti nejudant kai šitaip skauda atrodo neįmanoma. Nu va, jau leidžia vaistus, jau tuoj nurims skausmas ir aš ramiai lauksiu gimdymo. Bet skausmas nerimsta, man leidžia antrą dozę vaistų. Skausmas dar surakina nugarą ir pajuntu kaip nubėgo vandenys ir kūdikio galvutė jau taip spaudžia žemyn kad rodos tuoj pagimdysiu. Nejaugi jau gimdau? Mane greitai nuveda į gimdyklą - kaklelis atsidaręs jau visus dešimt centimetrų. Jaučiu kaip pradeda drebėti visas kūnas, tarsi krečiamas šalčio, o gal tai nervinė reakcija į tai kas manęs laukia? Negaliu patikėti kad guliu gimdykloje ir vos valanda mane skiria nuo susitikimo su mažu stebuklėliu, kurio laukimas buvo toks sunkus ir kupinas baimės prarasti.Girdžiu kaip man liepia stumti, kvėpuoti, vėl laukti, vėl stumti ... Nežinau kiek tai vyksta laiko, bet pajuntu kaip apima palengvėjimas ir nuslūgsta aštrus skausmas. Kodėl negirdžiu verksmo, mane apima panika. Bet už sekundės jį išgirstu ir mažas šiltas kūnelis priglusta man prie krūtinės.Pirmą kartą pamatau jo veidą, akutes, bandau įsiminti kiekvieną net menkiausią veido bruožą, kurį visus mėnesius turėjau savo vaizduotėje.Šią akimirką man norisi verkti, norisi klykti iš laimės ir visam pasauliui pranešti džiugią naujieną. Dieve, negaliu patikėti kad suteikei man tokios laimės pajusti motinystės džiaugsmą, kurio neįmanoma sulyginti su jokiu kitu.

kaip graziai aprasyta. sveikinu

Sveikinu Aukit sveiki ir stiprus

Grazi istorija Sveikatytes jums

sveikinam savo bendravardi

sauni istorija,sekmes augant;)

Jausminga ir labai graži istorija Emiliukui linkiu sveikatytės ir augti dideliam dideliam...

sveikinimai dideli aukite sveiki ir laimingi
mano antras sunus gimes kaip jusu JUstinas,o dabar trecias tuoj gims ir laukiu nesulaukiu kada ji apkabinsiu

gero ir lengvo gimdymo

Grazi istorija

Gražiai aprašei, sveikinu