Praradus pirmagimį

#1
Svetimo skausmo nebūna, bet būna skausmas, kurį patyrė ir kita mama, ir tada atsiranda supratimas apie tą skausmą. Kai lieki visai viena su savo skausmu ir nėra mažyčių rankučių, galinčių tave apkabinti. Kaip gyventi toliau? Kaip gyvenate toliau?
Po vaikelio netekties mano gyvenimas pasikeitė, aš lyg sustojau prie kažkokios ribos, lyg pasilikau už borto ir matau, kaip kiti džiaugiasi, augina vaikus, vaikšto su pilvukais nestuke.gif , bet aš - lyg ne šio pasaulio dalis, jaučiuosi gavusi per nagus skaudžiai skaudžiai, kad bandžiau, kad svajojau, kad irgi norėjau tokio gyvenimo. Likau be savo mažiausiojo verysad.gif Ir jaučiuosi visiškai viena.
Negaliu niekam pasiguosti, niekas nesupranta, net tėvams burnos užsiųtos, vengia šios temos kaip kokio maro. Vyras? Nebenoriu varginti jo, jis prisikentėjo irgi, perėjome kartu šį pragarą. Liekate jūs, kurios atsiliepsite į šią temą wub.gif Juk aš ne viena tokia? ar ne?

Nesupraskite klaidingai, neverkiu kasdien, beveik visai nebeverkiu, per metus visas ašaras turbūt išverkiau. Bet kartais norisi, kad būtų lengviau. Kartais norisi pakalbėti su kažkuo, kas supras.
Tikiuosi, kad ateis ta diena, kai supsiu ant rankų mažutį, sveiką ir laimingą. O iki tol turiu gyventi. Kaip gyvenate tos, kurios netekote pirmojo vaikelio?

Atsakyti
#2
QUOTE(jamaika @ 2008 04 24, 17:34)
Svetimo skausmo nebūna, bet būna skausmas, kurį patyrė ir kita mama, ir tada atsiranda supratimas apie tą skausmą. Kai lieki visai viena su savo skausmu ir nėra mažyčių rankučių, galinčių tave apkabinti. Kaip gyventi toliau? Kaip gyvenate toliau?
Kaip gyvenate tos, kurios netekote pirmojo vaikelio?


o viespatie, taigi aisku ateik prie musu. mes juk visos kartu cia viska issikalbame. kitaip, likusios po viena tikriausiai verktume dienu dienom, o cia pasiskundziam viena kitai, paliudim kartu, o kartais net ir pralinksminam viena kita.
as tave pamenu, kartais prisijungdavai prie musu pokalbiu, junkis dazniau, jei tik jauti poreiki.
as irgi netekau savo pirmojo, labai labai skaudu ir gaila, kad teko tai isgyventi. sunku iki siol, kai kuria diena geriau, kai kuria prasciau. kartais atrodo, kad nieko to nebuvo, kad gal as sapnavau, ar tiesiog prisigalvojau. ir dabar besilaukiant antrojo, daznai nebezinau kaip jauciuosi, juk to pirmojo as taip ir nesulaukiau.
nera jokio visoms tinkamo patarimo, tiesiog dalinames cia savo kasdieniniais rupesciais, isgyvenimais.
kai labai negera rasyk, bandysim paguosti, palaikyti.
Atsakyti
#3
QUOTE(zydra30 @ 2008 04 24, 18:49)
sunku iki siol, kai kuria diena geriau, kai kuria prasciau. kartais atrodo, kad nieko to nebuvo, kad gal as sapnavau, ar tiesiog prisigalvojau. ir dabar besilaukiant antrojo, daznai nebezinau kaip jauciuosi, juk to pirmojo as taip ir nesulaukiau.

man irgi dažnai atrodo, kad ir nebuvo to nėštumo, ir kūdikio veido kontūrai jau slysta iš atminties... Bet gali pamiršti daugybę smulkmenų, daugybę detalių, bet esmė lieka, praradimas lieka ir tuštuma viduje lieka. Noriu būtinai ją bent iš dalies užpildyti, kitaip nežinau, neįsivaizduoju, net nenoriu įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi.. Turbūt, kai lauki kitos gyvybės, viskas kitaip. Bet aš net neįsivaizduoju, kiek man jos reikės laukti. O iki to turiu gyventi.

Skaičiau jūsų pašnekesius, bet ten viskas kitaip - apie kitus vaikučius, žindymą ir pan mirksiukas.gif Nelabai galiu prisidėti. Pasijaučiu dar vienišesnė. Baltesnė varna tarp baltų blush2.gif
Džiugu, kai po netekties išaušta šviesenė diena. Kiek vilties suteikia tokios istorijos. Laikau kumščius už tave zydra30 wub.gif
Atsakyti
#4
Sveikute,

būk dažniau su mumis. Šitas skyrelis mane išgydė ir kaip matai, po daugiau nei metų aš ryžausi vėl........

Laikas gydo...
Kiek laiko praėjo? Kaip tai atsitiko?

Atsakyti
#5
As gal ir netinku i jusu bureli, praradau vaikeli anksciau nespejus jo net isnesioti.... Nezinau kaip isgyvenciau, jei butu taip kaip pas tave. Bet ne tai svarbiausia....

Jeigu butu galimybe, tiesog prieiciau ir apkabinciau..... isivaizduok, kad taip ir yra. console.gif

Linkiu, kad kuo greiciau tavo sirduteje pradeti zaisti saules zuikutis ... hihihi.gif, bet dabar kol kas leisk liudesiui po truputi palikti tavo sirdi, viskam savas laikas.....
Atsakyti
#6
QUOTE(jamaika @ 2008 04 24, 17:59)
man irgi dažnai atrodo, kad ir nebuvo to nėštumo, ir kūdikio veido kontūrai jau slysta iš atminties... Bet gali pamiršti daugybę smulkmenų, daugybę detalių, bet esmė lieka, praradimas lieka ir tuštuma viduje lieka. Noriu būtinai ją bent iš dalies užpildyti, kitaip nežinau, neįsivaizduoju, net nenoriu įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi.. Turbūt, kai lauki kitos gyvybės, viskas kitaip. Bet aš net neįsivaizduoju, kiek man jos reikės laukti. O iki to turiu gyventi.

Skaičiau jūsų pašnekesius, bet ten viskas kitaip - apie kitus vaikučius, žindymą ir pan  mirksiukas.gif  Nelabai galiu prisidėti. Pasijaučiu dar vienišesnė. Baltesnė varna tarp baltų  blush2.gif
Džiugu, kai po netekties išaušta šviesenė diena. Kiek vilties suteikia tokios istorijos. Laikau kumščius už tave zydra30  wub.gif


tu teisi, kai lauki kitos gyvybes, viskas pasikeicia. bet as irgi nepradejau lauktis is karto, nors turbut jau kita diena po gimdymo jau vel norejau but nescia. bet teko siek tiek palaukti. nors ir baisu buvo ir vis dar yra, bet as labai norejau vel pastoti.
o musu svetainej pokalbiai visokie, kartais apie vaikus, kartais apie draugus, vyrus, liudesi, kartais net ir apie linksmus dalykus.
taip kad prisidek, mes galim kalbeti apie viska viska.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo zydra30: 24 balandžio 2008 - 17:41
#7
QUOTE(jamaika @ 2008 04 24, 18:59)
man irgi dažnai atrodo, kad ir nebuvo to nėštumo, ir kūdikio veido kontūrai jau slysta iš atminties... Bet gali pamiršti daugybę smulkmenų, daugybę detalių, bet esmė lieka, praradimas lieka ir tuštuma viduje lieka. Noriu būtinai ją bent iš dalies užpildyti, kitaip nežinau, neįsivaizduoju, net nenoriu įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi.. Turbūt, kai lauki kitos gyvybės, viskas kitaip. Bet aš net neįsivaizduoju, kiek man jos reikės laukti. O iki to turiu gyventi.

Skaičiau jūsų pašnekesius, bet ten viskas kitaip - apie kitus vaikučius, žindymą ir pan  mirksiukas.gif  Nelabai galiu prisidėti. Pasijaučiu dar vienišesnė. Baltesnė varna tarp baltų  blush2.gif
Džiugu, kai po netekties išaušta šviesenė diena. Kiek vilties suteikia tokios istorijos. Laikau kumščius už tave zydra30  wub.gif

ne viena tu tikrai, jai tau nuo to lengveu!!! apie viska pasisnekam, yra tarp musu ir tokiu kaip tu, yra tokiu kurios turi pirmagymius bet neturi antru!!! laikykis , stiprei apkabinu tave!!! mes turim pakelt galvas!!!
kiek laiko praejo?
Atsakyti
#8
QUOTE(jamaika @ 2008 04 24, 17:59)

Skaičiau jūsų pašnekesius, bet ten viskas kitaip - apie kitus vaikučius, žindymą ir pan  mirksiukas.gif  Nelabai galiu prisidėti. Pasijaučiu dar vienišesnė. Baltesnė varna tarp baltų  blush2.gif

as nesilaukiu ir bijau net tos minties, bet gyvenimas tesiasi, yra kaip yra, blogiau jau manau nebus... jei grausi save liudesi- is to nieko gero... tikrai yra del ko dziaugtis, kad ir tuo jog siandien sviecia saule
pasnekam ir liudnom temom, buna dienu kai uzkabinam ivairias temas, bet nebutina vien tik verkti, nes tada tik visom sunkiau. mes PRIVALOM sypsotis ir dziaugtis gyvenimu, stengtis susitaikyt su praradimo karteliu. MES VERTOS but laimingos, bet reik del to pasistengt paciom
tu ne viena... mane guodzia tik ta mintis , kad mano angeliukas nebesikankina, as ja matau taip ryskiai lyg ji butu cia, kazkur salia... visus veido bruozus, smulkute coliuke plonais pirsteliais... gal biski as isprotejus, bet jauciu kad ji butu buvus balerina-smulkute trapi tarsi porceliano lelyte...
Atsakyti
#9
Kažkaip nepavyko man perteikti pagrindinės minties.. Nereikia man užuojautos, nereikia raminti, kad nustočiau verkti, na aš ir nebeverkiu. Kad PRIVALAU šypsotis, na aš nieko neprivalau rolleyes.gif

galvojau tik pakalbėti su mamom, praradusiomis pirmąjį vaikelį, ir pasidalinti mintimis, kaip gyventi iki kito stebuklo.

Nors aš jau nebeieškau atsakymų, kodėl, kaip tai įvyko. Radau sau atsakymą. Kad tai įvyko todėl, kad mes visi gimstam ir mirštam, taip jau yra, ir nelieka čia vietos klausimams KODĖL verysad.gif Sunku buvo suvokti, kad nėra būdų apsisaugoti nuo neliamių, maldos neveikia, tikėjimas neveikia, bet yra kaip yra.
Papildyta:
QUOTE(rugsėjė @ 2008 04 25, 10:56)
as nesilaukiu ir bijau net tos minties,

aš irgi bijau pastoti, bet nepastoti dar labiau bijau unsure.gif nei pakarta, nei paleista.
Atsakyti
#10
Gyvenimas eina i prieki jamaika, skaudu, sunku, vakar kaip tik vaziavau per miesta, ima zydet vysnios, kaip tik siuo laiku turejo gimti mano ela ir kaip laukiau pernai, dziaugiaus kiekvienu ziedu savo sode ir laukiau jos... ir tuose paciuose namuose, kur buvo taip laukiama nutruko jos gyvybe... kaip siandien atsimenu, kaip grizus is miesto priguliau ant sofos skaiciuoti judesius.. o ju ne vieno... tada vaziuojam i ligonine, jauciu, kaip ji remias man i sona ir mastau, miega mazoji... o ji jau amzinu miegu imigus... negaliu galvoti zinok, asaros upeliais ima byret, ju dar daug pas mane, jau beveik metai, nezinau, jei nebuciu iskart pastojus sulaukus arieles nezinau kaip buciau gyvens, dabar ji man suteike nauja prasme, padejo atrasti ramybe, bet zaizda vis dar kraujuoja...
kaip gerai butu, kad tai tebutu sapnas... bet tikrove baisesne uz bet koki kosmara...
planuok vel vaikeli. pades. manau tik tai ir gali suteikt naujos prasmes. Laikykis..
Atsakyti
#11
as bent jau nesisiulau su uzuojauta, tiesiog kartais zodziai yra zodziai
kekvienas gyvenam ir elgiames pagal save ir nebutina net ir nereikia itikti kazkam, svarbu elgtis taip kaip tau atrodo teisinga
del sypsenos- taip lengviau, maziau sulauki nepageidaujamu klausimu
kekvienas isgyvena savaip
Papildyta:
QUOTE(jamaika @ 2008 04 25, 10:37)
aš irgi bijau pastoti, bet nepastoti dar labiau bijau  unsure.gif nei pakarta, nei paleista.

bijau, nestumo, bet dar labiau bijau, kad kai jau nebebijosiu gali but per velu...
Atsakyti
#12
QUOTE(rugsėjė @ 2008 04 25, 11:42)
bijau, nestumo, bet dar labiau bijau, kad kai jau nebebijosiu gali but per velu...

turbūt reikia pamiršti savo visas baimes, uždaryti jas kuo giliau širdyje, ir eiti į priekį. Aš kai pradedu galvoti, o kas jeigu bus taip, o jeigu bus taip, vyras nuramina savo vyriška logika: kai bus taip, tada ir galvosim, o dabar nėra ko iš anksto prisigalvoti cool.gif Tai tikriausiai reikia negalvoti apie savo baimes, apie visus įmanomus baisiausius variantus, reikia gyventi, naudoti visas progas. Ir dar save raminu tuo, kad kitas vaikelis - tai jau kita gyvenimo istorija. Nebūtinai turi kartotis ar būti panašu.

ajuka, tavo istorija tokia, kokios ir knygose neaprašo, filmuose neparodo. Įdomus tas gyvenimas, tokių siurprizų pateikia.
Atsakyti