Papasakosiu viską nuo pradžių. Prieš keletą metų man buvo nustatytos cistos kiaušidėje. Gydžiausi hormoniniais vaistais, lankiausi pas gydytoją ir galų gale aš jų atsikračiau. Tik nelemta ginekologės diagnozė: "Suprantu, tu dar jauna ir tikriausiai apie vaikus dar negalvoji... Tačiau žinok, kad ateityje tau bus sunku susilaukt vaikų... Turėsi rimtai gydytis. Ir tada gal pavyks..." Šie žodžiai mane šokiravo, tik liko viltis "O gal pavyks!" Gyvenau toliau... Užsuko mane įtemptas gyvenimo ratas, darbai, mokslai, neturėjau kada galvoti apie savo problemas, juk dar nelaikas galvoti apie vaikelius. Nors kiekvieną kartą pažvelgus į mažytį bėgiojantį kulverstuką, širdis suvirpėdavo ir galvoje skambėdavo daktarės žodžiai...
Ką gi... Gyvenimas bėga pirmyn. Baigiasi vasara... Susiradau naują darbą, ruošiuosi baigti bakalaurą (paskutiniai metai), su draugu gyvename neseniai įsigytame bute, gyvenimas taisosi, viskas kaip ir puiku. Tik karktartėmis jaučiuosi prastai... Greičiausiai nuo nuovargio, įtemtos dienotvarkės, juk vis dėlto naujas darbas, mokslai... Svarstau, kad greičiausiai pavargstu. Rytas, man bloga, į maistą net nenoriu pažiūrėti... Vieną dieną užbėgu aplankyti draugės, o ji man ir sako: "Nu bet krūtinė pas tave!!!!!" Atšaunu, kad artėja mano dienos.. Praeina visa savaitė, o mano dienų kaip nėr, taip nėr. Nesuku sau galvos, juk pastot negaliu, greičiausiai kaip visada vėluoja. Tik va, pykinimai taip ir nesibaigia. Nusprendžiu nusipirkti testą.
Ateina rytas, draugas dar miega. Keliuosi anksti - ruoštis į darbą. Rytinė vonia. Prisiminiau savo vakarykštį pirkinį. Pasidarau ir laukiu. Dar tuo tarpu kažką lėtai krapštinėjuosi, nuleidžiu akis ir " O Dieve, jos DVI!!!!!" Dar vis laukiu, gal čia kas negerai, gal netiklus testas, bet niekas nesikeičia. Pradėjau verkt. Man šokas. Juk aš, anot daktarės, negalėjau pastot. Apsiašarojusi nulekiu į miegamąjį, ten vis dar saldžiai miega būsimas tėtis
Pažadinu, parodau dvi juosteles, dėja, jis neapsidžiaugia, nešoka iš lovos, tik pasimetęs ištaria :Ar tu tuo tikra? Nesąmonė kažkokia..." Aš vis dar tuo negaliu patikėt, verkiu, nors ir kvaila, bet tą akimirką mąsčiau apie tai, kad galiu prarasti darbą (man visai greit turėjo pasakyt, ar palieka mane dirbt), apie nebaigtus mokslus... Tada šmėsteli mintis, o gal tai netiesa. 7 val ryto, skambinu 118, prašau duoti adresą klinikos, kuri dirba anksčiausiai. Greitai apsirengiu ir pakniopstom nulekiu į Kildos kliniką. Aš niekaip negaliu liautis virpėti. Daktaras patvirtina, kad tikrai laukiuosi. Ir paklausia, ar gerai, ar blogai... Mano atsakymas: "Aš nežinau..." Vėl manęs klausia: "Ką ruošiatės daryti? Ir vėl aš: "Nežinau.." Išeinu iš kabinetos, o ten manęs laukia besilaukianti mažylio mano draugė (jai paskambinau prieš važiuodama į kliniką). Tas pūpsantis jos pilvukas, mano žirniukas mane visiškai suglumino. Verkiu, nežinau ką daryti, į galvą lenda visokios mintys: "Mažylis... darbas... paskola... būsimo tėčio ir mano dvejonės... išprotėsiu" Išgirstu draugės žodžius" Viskas bus gerai ir net negalvok kitaip." Grįžtu namo, būsimas tėtis laukia su virtine žodžių už ir prieš, o mano širdis vis rėkia "Nedrįsk! Čia juk tavo vaikas!" Mane vis drasko abejonės. Nusprendžiu darytis išvalymą 
Paskambinu gydytojui, man paskiria laiką... Gerklėje toks didelis gumbas, jis vis kyla ir kyla... Neišlaikiau - išsiklykiau nesavu balsu. Tas jausmas labai šlykštus Vakaras... Būsimas tėtis vis bando raminti, kad taip bus geriau, kad dar neturim tinkamų sąlygų sutikti vaikeliui, kad jam reikia daugiau, nei mes galim duoti.. Aš vis verkiu, nes negaliu patikėt, kad aš taip padarysiu... Ateina rytas, 10.30 turiu važiuoti pas gydytoją. Paskambina mano jau minėta draugė ir išpyškina kalbą, po kurios man norisi šuniu staugti... Bet tikriausiai man to ir reikėjo... Nusiraminu. Paskambinu būsimam tėveliui ir pasakau, kad nuo šiol aš esu būsima mama, o jei jam kas nepatinka, paliekam kelią laisvą. Vakare grįžta namo, nesikalbam, bet man jau lengviau. Sukaupiu jėgas ir paklausiu, ką jis darys. Dar kartelį bando pažerti argumentų prieš, bet aš šį kartą nepasiduodu ir pasakau, kad bus viskas gerai. Ir man taip gera, jaučiuosi gerai, nes vis dėlto aqš juk būsiu mama. Tą vakarą užmigau ramiai, be jokios sąžinės graužaties. Nuo tada prasidėjo didysis LAUKIMAS Atėjo diena sužinoti darbdavio verdiktą... Ir ką jūs manot? Mane priima dirbti, nors ir pasakiau, kad laukiuosi. Pasakė: "Juk visą gyvenimą nebūsi nėščia"
Iš laimės maniau pakilsiu. Taip gera man tada buvo. Atsirado tam žmogui didelė pagarba... Smagu, džiaugiuosi gyvenimu, vis dar bėgu į paskaitas, darbuojuos. Praėjo Kalėdos, man vis dar nesibaigia silpnumai ir pykinimai. Štai ir Nauji Metai. Sulaukiam svečių, sėdžiu prie stalo, o man taip silpna. Tik viena mintis galvoj - kada jie išeis. Noriu atsigulti. Pagaliau jie išėjo. Būsimas tėvelis tvarko stalą, o aš ropščiuosi į lovą. Ko tai negerai... Užmiegu. Ryte pabundu - maudžia pilvą, nueinu į WC ir... "O siaube! Kraujas" Nutirpsta kojos. Greitai nuvažiuoju KMUK. Gydytojų atsakymas į mano klausimą: "Guldom į skyrių. ten jums daugiau paaiškins." Man taip negera, mintyse: "Tikriausiai Dievas mane baudžia už mano dvejones". Skyriuje apžiūri gydytoją, diagnozė - gresiantis persileidimas 
Savaitėlė gulimo rėžimo, keletas lašeliniu ir pagaliau mus išleidžia namo. Žinoma, su sąlyga, kad namuose taip pat ilsėsiuos. Greitai pakeičiu savo gyvenimo būdą, ramiai leidžiu dienas lovoj, išeinu pasivaikščiot, valgau sveiką maistą ir vis prašau savo mažiuko, kad niekur jis neskubėtų Ir mums viskas gerai. Daktarė leidžia grįšti į darbą. Aš vėl darbe, po truputėlį darbuojuos. Vasario 1d. Po nakties labai slidu, todėl būsimas tėtis pasiūlo pavežiot mane pats. Mielu noru priimu jo pasiūlymą. Važiuojam. Vis žiūriu į lėtai riedančias mašinas, juk slidu - visi atsargūs. Ir staiga tiktai matau, kaip iš žiedu greitai išlekia mašina. Dar spėju pagalvot: "Kaip jis čia durnai važiuoja?" Ir staiga tiktai buuuummm... Avarija... Mano mažiukas išsigandęs, pilvas pulsuote pulsuoja. Verkiu ne tiek iš skausmo, kiek iš baimės... "Dieve, ir vėl tu mane baudi???? Neatimk jo iš manęs..." O tada viskas šviesos greičiu - skriejanti greitoji, balti chalatai ir laukimas. Manęs tik klausia visi, kiek laiko mažiukui. 24savaitė...
girdžiu tik šnibždesius: "Oi, koks dar mažas... Dar nors kelias savaitėles reikia išlaikyt". Aš vis kalbuosi su savo mažiuku, prašau Dievo, kad jis iš manęs jo nepasiimtų, vis glostau pilvą ir sakau, kad bus viskas gerai. Prasiveria palatos durys - įeina būsimas tėvelis, veidas ištįsęs. "Kaip jisai? Ar viskas gerai?" Reikia laukti... Kita diena. Gydytojų prognozės geros: "Pilvelyje tikras karys. Nepasiduoda" "Gal iki galo ir neišnešiosit, bet situacija, palyginti, gera..." Po savaitėlės vėl mes namuose. Vis gulim, skaitom knygas, kraunamės gerų emocijų ir laukiam... Į darbą jau nebegrįžau. Dienos bėga. Vis laukiam, kada subręs plaučiukai, kada jau pats galės kvėpuot. jei gimtų anksčiau laiko, didesnės galimybės būtų išgyvent. Bėga savaitėlės toliau ir ką jūs manot? Mano pilvelio gyventojui jau 31sav... 33... 35sav, viskas tvarkoj Jau kaip ir laikas būtų gimdyt, bet mažiukas dar nesiruošia. Vis einam į konsultacijas. Klauso, tikrina - laukiam.
Gegužės 24d. vėl konsultaciją pas daktarę. Užrašo tonusus, akušerė paklausia, ar neskauda. Nu ne, nieko nejaučiu....
Pasirodo, registruojami sąrėmiai. Ateina daktarė, paklauso mano širdelės darbą ir ko tais sunerimsta. Tik paskiria kito vizito datą - rytoj. Geras oras, todėl būsimas tėtukas išleidžia mane prie parduotuvės, kad pasivaikščiočiau. Nusiperku braškių ir linguoju namo. Šilta, taip gera. Tik nuolat nejaučiu pasikartojančius skausmelius. Galvoju, juk taip buvo ne vieną kartą, tikriausiai nieko tokio. Grįžtu namo, skanaujų tų raudonų prisirpusių braškių... O man vis skasmas stiprėja ir dažnėja. Pasižiūriu į laikrodį, o jie jau kas 5 min. Paskambinu būsimam tėtukui ir išpyškinu :"Jau" Tikriausiai per 5 min atsidūrė namuose 
Vėl ligoninė, tik šį kartą jau ne taip baisu. Širdis virpa, bet ne iš baimės - iš didelio džiaugsmo. Persirengiu ir netrukus mes jau gimdykloj. Palata graži, saulė šviečia, pro langą matosi pušys... Vis dar nebaisu. Prabėga dar keletas valandų ir saulė jau nebedžiugina, nebemiela niekas - tikrai SKAUDA!!!! Negana to, pradedu su kiekvienu sąrėmiu vemti. Patikrina daktarė - 3cm atsidarymas, vis dar tempiu be epidūro. Praeina dar valandėlė - atsidarymas 3,5cm. Skatina... Nuleidžia vandenis. O tada tai jau iš skausmo, net sienom lipti norisi. Prašau epidūro. Ateina išsvajotasis daktaras - man nebeskauda
Ramu, galiu ir pamiegoti. Tik širdelė vis kotais neramiai virpa - tikriausiai pavargau... Ateina gydytoja - patikrinimas. Pradeda fiksuot spaudimą, mano ir vaikiuko širdies darbą. Prisimenu kaip per miglą - uždėjo deguonies kaukę ir vis klauso abiejų širdelių darbus. Girdžiu, kaip vyras klausia, kas negerai. "Spaudimas per žemas, bet dar palaukim..." Daktarė vis sėdi, niekur nuo manęas nesitraukia. Man nieko neskauda tik silpna, sunku... Matau, kaip būsimas tėvelis ko tais nerimsta, bet vis sėdi - laukiam abu. 2.15 jaučiu spaudimą dubenyje. PAsakau gydytojai... Patikrina: "Bandysim." Matau, kaip viską paruošia mano mažylio atėjimui.
Tada prasideda stumk - kvėpuok - stumk - kvėpuok - palauk.... Ir taip iki 3.40val. Nebeturiu jėgų visai, bet vis stengiuosi ir... pagaliau VERKIMAS... Mano berniukas jau čia
Toks mažytis, prisimerkęs, juodais plaukučiais - mūsų berniukas pagaliau pas mane ant krūtinės. Didelė palaima sutikti tą, ilgai lauktą ir nešiotą, tiek kartų gąsdinusį, kad pabėgs... Bet jis čia - kartu su mumis.Tikiuosi, nepabodo skaityt. Tiesiog savo istorija norėčiau pasakyt, kad ne viskas būna taip blogai, kaip iš pat pradžių gali atrodyti. Juk sakoma, Dievas uždaro duris, būtinai palieka atvirą langą. Auksinė patarlė, tikusi ir mums.
