Man gynimas vienas praeity, kitas galbūt neartimoj ateity, bet artimas žmogus šiemet sėdi kitapus stalo, t. y. gynimo komisijoj. Tai smalsu viskas, išklausinėjau. Pažadėjau nesakyt konkrečios vietos ir specialybės, o šiaip dalinuos žiniom, manau pravers (aišku, kiekvienoj mokykloj truputį kitaip, ir kiekvienas komisijos narys irgi kitaip žiūri, na bet vis viena).
Dėl drabužių (čia aišku svarbiausia

) - niekas ten nežiūri, užkliūtų tik kokie visai darbiniai, nešvarūs, suplyšę arba atvirkščiai - sexy, apsinuoginimai. Tas pats su kosmetika - gali būt, gali nebūt, tik kad neatrodyt kaip papūgai.
Pats gynimas: geriau neskaityt, o pasakot, nors sako, ir jie supranta, kad iš jaudinimosi gali užmiršt. Idealus variantas - turėt kokį popierių, bet neskaityt visko, o tik kartais žvilgčiot ir pasakot. Išvadų dažnai prašo neskaityt ištisai, bet geriausia iš anksto apgalvot trumpai, kelis sakinius, tik kad esmę pasakyt. Į metodiką irgi nesigilint, ypač visokius skaičiukus. Užtenka pasakyt, kur, kada ir kaip (trumpai) padaryta. Kai klausinėja - nepertraukinėt, kad ir žinai atsakymą arba nesutinki su pastaba, išklausyt visko ir tada atsakinėt. aš suprantu, kad juos nervuoja, kai pradeda studentai pertraukinėt

Šiaip kiekvienas komisijos narys rašosi savo pažymį, o paskui išveda vidurkį (ir recenzento pažymys - tik vienas iš tų pažymių, tai nieko labai jis nelemia). Kas čia dar... Blogai sakyt "nežinau" (į klausimą), geriau jau kaip nors suktis, kad "to klausimo nenagrinėjau, į temą neįėjo, blablabla, bet ateity būtinai pasidomėsiu". Ir dar neįsivažiuot ilgiau negu skiriama laiko. Ir jei įmanoma, tai prezentacijoj rodyt paveiksliukus ir pasakot, o ne tekstą - jie turi darbą prieš nosį ir ten tą patį pasiskaito.
Ai, rodos ir taip viskas aišku, nieko ten naujo, bet kai pasako, kažkaip aiškiau (kaupiu žinias ateičiai, rekės kada nors).