Kūryba :)

Kartais savo mintis surenku ir stengiuosi patalpinti popieriaus lape Minčių, kaip žinia, daugybė ir visokių - nuo labai liūdnų iki keliančių jaukią šypseną Taigi, gal kas nors atras laiko paskaitinėti ir atras kažką sau artimo


***
Kartais taip norisi užsilipti ant bent jau penkiaaukščio namo stogo ir jausti gyvenimą.Jausti vėją,pravirkti susitelkusius debesis... Matyti besileidžiančią saulę,kuri pasitraukdama savo vietą užleidžia žvaigždėm,mėnuliui ir aklinai tamsai... Tylu. Gal tik vėjas kedena šviesius plaukus,ramiai glosto veidą,nedrąsiai bučiuoja akis ir mielas mano lūpas.O aš stoviu ant krašto namo-gyvenimo ir iškėlus galvą aukštyn žvelgiu į bekraštę mėlyną erdvę... Tai tarsi ištisas dangaus kvadratas. Kiekviename kampe po draugą ir priešą. Kiekvienam delne spindi žvaigždės...ir dainuoja tyla. Begalinis mėlynas langas. Kiekvienam kampe po prisiminimą iš tikro gyvenimo,kuris ten-apačioje. Aš gyvenu kvadratinio pasaulio centre...
Dabar naršau rankomis po tvankų orą ir staiga užuodžiu artėjančią audrą. Mano siela skęsta vis tirštėjančiame rūke-bekraštėje erdvėje. Šią minutę gyvenimas pasislėpė tamsoje,bauginančioje tyloje ir meilė vėl įmerkė savo apsunkusias rankas į melancholiją... Žaliom medžių viršūnėm siūbuoja sapnai,palytėdami pirščiukais kyla iš laimės labai pavargę lašai. Ir tuomet išgirstu tavo švelnų,vos girdimą balso aidą... Nes svetimus sakinius ašarom laistytus,juoku dabintus,nerimu persmelktus tu vis skaitai. Rymai palinkęs prie žodžių-aklų ir spalvotų,ugnyje degusių ir kaip ledai šaltų. Slepiančių uždavinius neaiškius. Ieškai eilių brūzgynuose prasmių? Nevark-vis vien neatrasi jų.
Ir štai-pagaliau... Iš šilkinių debesų pabiro ašaros. Šlapios,bet nesūrios. Ir kas pasakys,kodėl jos pavirto į stiklą? O gal į veidrodį?.. Paliečiu jį,koks jis šaltas,o koks trapus. Prisiliečiau lūpomis ir subyrėjo.
Stikle lietus padovanojo praeitį,apipintą voratinkliais,pilką ir neaiškią. Pirštų galiukais lietaus lašus žvejojau,lūpų kampučiais juos ragavau. Saldūs : vaniliniai ir braškiniai. Taip skverbėsi iš debesų maži lašeliai.
Nubraukiau rankomis aplytą veidą,dar kartą įkvėpiau aukštumų oro ir leidausi žemyn. Tam,kad galėčiau nupiešt tavo veidą,tavo pusilgius plaukus... Juos suvelt ir ištept medumi. Tam,kad matyčiau kaip mėnesienoj tavo akys žibės...romantiko akys,tokios didelės,gražios ir ramios,skubančios viską pažinti. Todėl ir turi bėgti? Atbėk pas mane ir kartu galėsim žiūrėti,kaip į miestą skverbias naktis.

Papildyta:
o čia - prieš miegą, pasaka

Ša – tyla jums užmerks akeles. Ne, dar nenurimkit – klausykit, ką šnabždės ramuma.
Dabar užsimerkit. Įsivaizduokit mėlynas jūras, žalius kaimo pievų tolius, drugius laukuose ir močiutės šypsena, kai taria jūsų vardą... Įsivaizduokit karštą vasaros dieną, vaiskią saulutę...tokią vaiskę, kad net neina į ją žiūrėti – merkiasi akys. Matot tą kelią? Taip taip, tą patį, kurį pramynėte gerumo, meilės ir tikėjimo link. Įsivaizduokit žalius žiogus, šokinėjančius nupjautoje rugienoje. Tas lig skausmo pažįstamas džiūstančios žolės kvapas...
O dabar ištieskit rankas taip, tarsi siektumėte to, kas jums gražiausia, mieliausia ir brangiausia. Ne ne, vis dar neatsimerkit, tiesiog ištieskit delniukus laimės link. Tegul ji šį vakarą bus tik įsivaizduojama, bet gerumo jausmas visvien suspurdės širdelėse.
Paglostykit laiką...ir tą pienėmis iš vaikystės dienų kvepiantį ilgesį. Prisiminkit pieno ūsus...medaus skonį burnoje...kątik iškepto pyrago kvapą... Šypsotės, taip? Na, bent jau turėtumėt. Gera... Dar neatsimerkit. Galvokit apie seną močiutės palėpę, į kurią paslapčia tipendavot. Juk ten tiek paslapties. Užlipus įkvepi tvaikaus oro gūsį. Rodos slegia kas, taip kaista skruostai ir raudoniu dažosi lūpos. Čia jau nebereikia žodžių – kalba seni palėpės daiktai, seka pasakas ant vos gyvų pakabų sukabintos suknios... Jos mena tiek daug...pokylio sales ir katik išvaškuoto šokių aikštelės parketo kvapą, kutenantį nosį. Pažiūrėk – antai, prie mažo langelio, apaugusio plonučiais it šilkas voratinklio siūlais, šokių batelių dėžutės, atskurusiais kampais, metų metus nevalytais lakiniais bateliais viduj. Norėtųsi pasimatuoti, tiesa? Bet žinai, kad negalima. Pati sau pagrūmoji piršteliu. Jau keliausim iš čia? Puiku, kitas pasakas išklausysim atėję ryt, vakarop, kai visi eis palydėt raudoniu pulsuojančių vakaro žarų.
Vis dar neatsimerk. Leisk baigti pasaką. Norėtųsi, kad ją galėčiau jums sekti be galo... Tuomet niekuomet nenubustumėt ir gyventumėt tarp gerumo ir meilės. O jei ir prabustumėt, galėtumėt užuosti, kaip sula alsavo laukai ir suposi, sukosi...nuo jusų laimės pavargę lašai...
Šaaaaa.... Tegul visi išmoksta kalbėti ir klausytis angelų kalba...

Grazu man labiau patiko pirmasis tekstas. Gal kad nesu saldumynu megeja... Naudojantis proga pakritikuoti sakyciau kad tekstas pernelyg ,,liuliuojantis'', su daugybe abstrakciju, truksta astrumo ir aiskumo. Gal but labiau turetum sekti pati teksto turini. Ir dar, vienintele nuotaika, kuria pagavau buvo toks kaip ir svajingumas, melancholija...reiketu kazko daugiau, kad idomiau skaitytusi. Bet labai graziai valdai metaforas, kai kurios vietos ypac patiko. Atsiprasau uz kritika, tiesiog manau kartais ji labai naudinga. O rasyti matau tu tikrai gali. Saunuole:)

Tikrai labai ačiū už kritikos žodelį Man patinka, kai pasako ne tik, kas patiko, bet ir tai, kas "užkliuvo"
Rašau ne tik taip svajingai, ar kaip čia išsireikšti, bet ir aštriau, tiesiog pagal nuotaiką, būseną, jausmus ir pan. Tik kažkaip nenorėjau iškarto dėti to
Bet jei yra poreikis, galbūt patiks šie žodžiai

***
Varstau svetimų namų duris ir ieškau kur slepias netektis. Svetimi namai-svetimų širdžių aidai... Ir baugi ramybės jūra. Taip šalta,nes tipenu per svetimo gyvenimo koridorius. Ir nejauku,nes vėjas šėlsta anapus dulkėm pasidengusių langų,ir neramu širdy...tylu. Atėjau čia nežinodama ko. Ieškoti.
Atėjau,kad galėčiau matyti kaip gyvena žmonės už pilko mūro sienų,nuaugusių vėjyje besidraikančiais vijokliais ir jau turbūt visą amžių nenubrauktais,voro numegztais voratinkliais ant langų. Atėjau pamatyti žiaurią,tačiau būtent todėl neklystančią teisybę. Atėjau,nes pavargau nuo rožinių svajonių ir nėriniuotų norų... Čia klaikiai nyku,nes čia gyvena vienatvė. Gyvena pasislėpusi nuo ašarotų akių ir sustingusių žvilgsnių... Gyvena misdama baugumu ir atsigerdama tyla.
Tik horizonte paskendus saulei ir apvaliam mėnuliui pakilus į padanges ji praveria pilkų namų duris. Atveria tyliai,nedrąsiai ir pajunta laukymėm atlekiantį vėją. Išeina pro duris ir žengia baltu,ką tik iškritusiu puriu sniegu. Slapstos pakampiuos... Ir stebi tuos,kurie žygiuoja gatve vienui vieni. Žiūri į tuos,kurie silpni. Nulydi akimis ir tuos,kurie labai liūdni. Nes ji...ji-vienatvė.
Ji viena ir užmiršta. Labiausiai ko ji bijo-tai naktis prieš gaisrą. Nes ugnis sunaikintų jos niūrią ir pilką vienatvės tvirtovę. Ir ji nebemokėtų gyventi tarp gražių,mielų,mylinčių ir mylimų. Ji nepajėgtų gyventi tarp siekių,svajonių ir susikurtų tikslų. Ji nebeturėtų kur auginti baimių ir pati negalėtų grįžus iš spalvotų gatvių atsigerti klaikios juodos tylumos.
Vienatvė bijo ugninių pašvaisčių nakties. Bijo apkvaitusios nežinios...neapčiuopiamo degėsių kvapo ir prie apdulkėjusių langų pasirodančių rausvų gaisų. Bijo savo kraujuojančių žaizdų ir užmirštų beprasmių sentimentų... Ji bijo tik vieno vienintelio-nakties prieš gaisrą. Po velnių,ar girdit? Duokit jai šimtus gaisrų...

Čia toks lyriškai realistinis etiudas.
Rasos nuskaidrintas rytas atėjo nelauktai – paprastai tokiu metu, 5.30, dar miegu šalia savo pyplių. Bet šį kartą mažylis pačiulpė pienuko, o aš, žvilgtelėjusi pro langą, nesusilaikiau – nuo laukų kilo rūkas, toks sluoksniuotas ir orinis kaip stebuklingas desertas.
Išėjau iš namų ir braidžiau po šaltą rasą, žolėje užtikau pirmąsias šiemet prisirpusias žemuoges. Saulė į pasaulį švietė iš tokios pusės, kurioje jos niekad nematau – tikruose Rytuose.
Laikas buvo toks neįprastas ir toks neįtikėtinai brangus, kad nežinojau, kuo jį užpildyti. Bandžiau prasijudinti jogos asanomis, bet nesinorėjo. Ėmiausi siuvinėti draugės gimties marškinius, bet tam paprastai skirdavau vėlyvo vakaro valandas. Padėjau į šalį. Šalia dūko kregždutės, bandydamos ant namo susilipdyti sau namelius, paukščiai vieningu choru sveikino prasidėjusią dieną. O aš nežinojau, kas esu – be vaikų rodos neturėjau rėmų, kurie suteiktų tikrumo mano pasauliui.
Įsijungiau kompiuterį, norėdama jam išlieti savo mintis. Ir tada sloguodamas prabudo mažylis, atsigėręs pienuko, pajuto mamos klastą ir vietoj to, kad snaustų sau toliau, atsisėdo, plačiai nusišypsojo ir pasakė „dia dia“. O dar tik 7..
Prasidėjo diena. Eilinė diena rojuj. Sodyboje, su daug saulės, medžių, žolynų. Su 11 mėn. mažyliu, kuris mokosi vienas pats žengti pirmuosius žingsnius, ir su trimečiu didžiuoju, kuris mokosi kartais pažaisti vienas. Ir su savimi, kuriai 33, ir kuri mokausi to nuostabaus motinystės meno.
Dažnai taip norisi kažin kaip išliekamai įprasminti savo būtį – darbus nudirbti visuomeninius, kokį veikalą mokslinį parašyti ar projektą. Kad kiti pamatytų, jog esu. Bet tikriausia daug svarbiau pačiai pastebėti kur, kaip ir kodėl esu. Ir su dėkingumu priimti savo motinystę su jos nuopoliais ir viršūnėmis.

Vilme, gražu

gaila, kad nemoku skaityt užsimerkus - jaučiu viską taip ir įsivaizduočiau... kelias... žiogai. nerealiai gražu. Šaunuolė!

Vilme,paskaičiau ir tavo įkeltą grožį-patiko;) Bet..nium, aš čia jokiais būdais nepiktai ir tikrai nesusireikšminu, ar ką, bet..niu sukūriau šitą temą, nes norėjau pasidalinti SAVO kūryba su kitais Tiesiog..na, tiek to, gal kas suprato, ką aš turėjau galvoje Bet šaunu, kad paskatinau ir dar kažką skleisti kūrybą

Gegyte, ačiū už įvertinimą

Šiaip, kai nelabai kas skaitė, kaip supratau, arba gal tiesiog paskaitė, bet tingėjo mestelt komentarą, tai pamaniau, aj bereikalo kūriau tą temą, niekam neįdomu Bet, jei bent vienas, du ar trys skaito, man jau širdelė džiaugiasi

***
Kopom nubėgt,jūra nuplaukt...mintim nuskęst. Reikia tylios ramumos. Reikia jaukios šilumos. Reikia trupučio lekiančio laiko... Tiesa? O man reikia tavęs. Tavo akių gilumos. Ir tik nesakyk man,kad nori pabėgt į vienatvę...
Į mano rūdijančią sielą beldžias lašas po lašo... Ne-mes dar nenutolę. Lietus dar nepabaigė šokti į sunykusią žolę. Laša negarsiai žodis ir minčių voratinklis pilkas,bet grynas,kaip žvaigždynas skausmo pily ieško ramybės. O čia-skausmo pilyje,šaltos mūro sienos. Širdyje jausmus užrakino marmuriniai skliautai. Ir vėl negaliu apkabinti tavęs. Nebemoku suprasti,kiek yra sniego sniege... Gal ne tiek daug kiek norėtųsi. Virtuali tikrovė ištirpo delne. Klausiu savęs,kiek baltos baltume? Ar balta tik tai kuo tikėjau? Ar balta tik todėl,kad ne juoda?..
Kažkur jau skęsta vakaras. Sodriai oranžinė meilė merkia savo apsunkusias rankas į melancholiją... Aš pasisemiu puodelį rūko ir per baltume paskendusį takelį vis dar einu. Neturi mano angelas sparnų,todėl aš neskrendu su juo,o vis einu...
Jaučiu kaip žemė atsigeria sniego. Aš laukiu,gal ir tu atsigersi mano jausmo... Jei išgirsčiau tavo sielos žingsnius,leisčiau savo meilei bėgti jos pasitikti...
Keliauju gatvių kiemais,dar nepramintais takais... O dangaus žibintuose boružėlės jau ilsisi ir byra smėlis... Laikas eiti-namie užsidengė langai...

aciu, vilme! atsigavo mano sirdis perskaicius tavo mintis. kiekvienas sakinys buvo savas, suprantamas, labai artimas,padejai man isisamoninti kai kuriuos suvokimus, kurie buvo kazkur salia, bet nesugebejau ju pati sau isivardinti.

Eglytia, gražu Sudėtinga kažkiek, bet tikrai gražu...

Ačiū
Po kelionės daaaaaugybė įspūdžių, tai kai jie tik susistovės, gims nauji gražumai pažadu

Niu va, nusprendžiau vėl asivaidenti čia Jums
Lengvi pamąstymai

Eime, į orą paleisti žaliai mėlynus balionus. Su jais nuskris dangumi Tavo vyšniniai norai. Šypsaisi? Kaip miela... Krūtinę suspaudė paguoda, Tavo šypsena – meilės uoga. Ar prisimeni, kaip sakiau, kad dievinu dangaus žydrynę? Kai pateka saulė...bunda rytas iš meilės nakties... Nekenčiu melo. Tu žinai. Aš tikiu. Tu juk sugausi mane, kai krisiu žemyn bedugne, taip? Aš tikiu. Ir žinau, kad ištiesi ranką, kai sušals mano delnai... Kai abiems bus sunku – mes tylėsim, nes tūkstantis tylos sekundžių kartais geriau už tūkstančius beverčių žodžių.
Vakarinis spalvų žaismas, leidžiantis saulei. Tyla laisto laukus. Tu sunėręs rankas už galvos guli drėkstančioje nuo rasos žolėje. Romantiškai kyla balionai. Šį kartą juos į orą leidi ne tu, bet visvien ne mažiau gražu. Tu ir vėl šypsaisi. Man patinka tavo blizgančios laime akys. Patinka ramumas, kai tu – kažkur netoliese. Man patinka, nuoširdžiai patinka...
Ir kai aš imsiu juoktis žiūrėdama į naktinį dangų, tu nenustebk. Man patinka naktis ir užuodžiamas stebuklų kvapas joje. Patinka krintantys meteoritai ir tas vaikiškas įprotis, krentant žvaigždėms, galvoti norą. Tik prašau, nemanyk, kad aš išprotėjau. Geriau kartu, susikibkim už rankų ir skaičiuokim dangaus krislelius. Juokiuosi. Nežiūrėk taip į mane! Man gera – gera gyventi. Man patinka juoktis naktį žiūrint į žvaigždes. Geras jausmas. Pabandyk ir tu. Matai, aš jaučiau, kad tau tai patiks. Dvigumas juokas skamba daug gražiau. Ir merkiu tau akį ne todėl, kad sugalvojau keistą niekšybę. Visai ne, tik ne tokią nuostabią naktį. Tiesiog tai buvo mano šiluma ir gerumas Tau.
Ir kai po daugelio metų tu prisiminsi tą naktį, kai skaičiavom žvaigždes, žinau, tu juoksiesi, taip kaip ir aš, nes niūrias mintis nustelbs geri prisiminimai... Nepamiršk, laikas nestovi, jis eina, bet tu visuomet gali atsukti savo vidinį laikrodį į norimą laikmetį mintimis ir prisiminimais...