Asiliukas ir raudonas balionelis - Dėdės Miego pasakos

Sia pasaka mums parase mano 19 m. sunenas savo pusbroliui ( mano 5 m. sunui Martynui). Mums labai patiko, gal patiks ir Jusu vaikuciams.

Gyveno kartą asiliukas, kurio svajonė buvo turėti raudiną balionėlį. Per dienų dienas jis nieko neveikė tik sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi ir svajojo. Netoli tos obels driekėsi spalvotas laukas, kurieme augo žali, mėlini, geltoni, violetiniai, oranžiniai, balti ir juodi balionėliai, bet per visą lauką nebuvo nė vieno raudono. Todėl asiliukas nedarė nieko, kaip tik sėdėjo po obeli, sėdėjo ir svajojo...svajojo. Kol vieną trečiadienį, kuomet asiliukuj suksko penkeri, jo senas darugas Pietų vėjas, po ilgos kelionės aplink pasaulį, atpūtė jam ypatingai paprastą, paprastai ypatingą, visą laiką tik jo svajose egzistavusį raudonos spalvos balionėlį. Ilgą laiką asiliukas netikėjo tuom ką mato, bet po dviejų beniegių naktų intensyvaus spoksojimo į balionėlį, jis pagaliau prisivertė save patikėti. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Pirmą kartą per savo penkerius gyvenimo metus asiliukas pajuto kas yra laimė, džiaugsmas, šypsena...pajuto, kokios skanios yra išsipildžiusios svajonės.
Kiekvieną rytą asiliukas vesdavosi savo balionėlį prie upės, kur jie klausydavosi vandens čiurlenimo ir skaičiuodavo varles. Popietes jie leisdavo seno miško paunksmėje, kur gulėdavo ant minkštų sąmanų saulės atokaitoje ir stebėdavo pievoje žaidžiančius drugelius. Na, o vakarais, asiliukas vesdavosi savo raudonąjį balionėlį į jaunąjį pušynąant žalio ežero kranto, kur jie kartu paskandindavo sodriai karujuojančią saulę ir atsisveikindavo su nuostabia diena. Vakareasilikas grįždavo po savąja obelimi, apklodavo balionėlį šviežiai nupjauta žole, atsiguldavo šalia ir švelniai apkabinęs savo ilga ausimi, užmigdavo.
Dienos bėgo, o asiliukas nesiliovė šypsotis. Net ir mieguose jo ramų snukutį puošė šypsena. Jis dažnai vaikščiodavo po spalvotąjį lauką ir puikuodavosi savu balionėliu kitų balionėlių akivaizdoje.
Bet vieną apniūkusią ir visai nešiltą dieną, piktasis Šiaurys vėjas pasikinkęs šaltąjį lietų, išplėšė raudonąjį balionėlį asiliukui iš nasrų ir nupūtė tolyn į dangaus platybes. Vargšas asiliukas dar bandė pagauti savo balionėlį, bet jo pastangos buvo bergždžios.
Ryte, kuomet audra jau buvo nurimusi, asiliukas panarinęs galvą sėdėjo po savo niekuomet nenustojančia žydėti obelimi, o jam iš liūdesio sukaustytų akučių be paliovos riedėjo pupų didumo ašaros. Negi viskas taip ir baigsis? Negi visą likusį gyvenimą jis turėsęs sėdėti po savąja obelimi ir neilgai trukusią, bet giliai širdin įstrigusią laimę gurkšnoti iš neišsenksnčios prisiminimų taurės? Jis neturėjo kito pasirinkimo. Asiliukas sėdėjo ir laukė, laukė nežinia ko, bet laukė, tikėjo ir laukė...
Bėgo minutės, valandos, dienos, savaitės, mėnesiai, o asiliukas vis laukė ir laukė. Visi aplinkiniai manė, kag jis nebegyvas, nes jau ilgą laiką taip sėdėjo nejudėdamas. Tikėjimas su kiekviena diena jį vis labiau skandino laukime, laukimas skatino tikėjimą, o tikėjimas vertė laukti. Asiliukas daugiau nebesišypsojo, jo daugiau nebedžiugino pievije nerūpestingai žaidžiantys drugiai, jis nebepašokdavo pasitikti kylančios saulės ir nebemojuodavo jai savo ilgom ausim atsisveikindamas kuomet ji leisdavosi. Jis tiesiog laukė... Juk jis asiliukas...ką gi daugiau jis galėjo daryti?
Ilgas laiko tarpas buvo praėjęs nuo tos dienos kai raudonasis balionėlis dingo, bet asiliukas neužmiršo savo draugo. Vieną dieną jam taip besėdint po savąja obelimi ir belaukiant, vasariškas saulės spindulėlis pabučiavo jam į dešiniąjį skruostą ir privertė sujudėti. Po akimirkos, ant asiliuko galvos nukrito gražiai nunikęs obuolys. Jis nesuprato iš kur tas obuolys galėjo atsirasti, nes obelis po kuria jis sėdėjo niekuomet nenustodavo žydėti ir vaisių niekuomet neduodavo, beto, buvo vasaros pradžia, todėl tas raudonas ir gražiai nunokęs obuolys buvo nepaaiškinamas įvykis.
Asiliukas lėtai nužvelgė šalia gulintį, raudoną, didelį ir gražų obuolį, kuris jam taip priminė jo raudonąjį balionėlį. Valandėlę pagalvojęs, jis pakėlė galvą į viršų ir baisiai nustebo tai ką išvydo. Obels viršūnėje, tarp šakų, stūksojo jo raudonasis balionėlis! Asiliukas nedvejodamas puolė ropštis į obelį. Nesuvokiamu būdu, akimirksniu pasiekęs medžio viršūnę, jis sugriebė balionėlį ir taip stipriai suspaudė, kad jis vos nesusprogo! asiliukas vėl buvo laimingas. Jis paprašė savo seno bičiulio Pietų vėjo, kad jis pririštų balionėlį kuo tvirčiausiu mazgu jam prie ausies ir, kad daugiau niekada, niekada jis nebepaleistų savo mylimo ir vienintelio laimės nešėjo - RAUDONOJO BALIONĖLIO.
Asiliuko veidą vėl puošė šypsena. Visą tą laiką asiliukas laukė ir tikėjo, tikėjo ir laukė, kuomet balionėlis buvo visai čia pat, visą laiką kartu, visą laiką šalia, taip pat laukdamas kol asiliukas pakels galvą ir iškels jį iš medžio. Laukimas ir tikėjimas bei nedidelė visuomet žydinčios obels pagalba, išgelbėjo asiliuką ir jo mylimiausią raudonąjį balionėlį. Jie vėl buvo kartu. Ilgai ir laimingai.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis