QUOTE(rugsėjė @ 2008 06 23, 18:10)
kaip siandien sugadino nuotaika...
nuvaziavom anyta pasveikint su Joninem, tai tipo atvaziuokit vakare susirinks visa gimine pasibusim kartu... visi is anksto uzkviesti, dukra ir ... o mums paske pries valanda
Puikiai, žinau kaip jautiesi... Iš pradžių mane tokie dalykai nervindavo, o dabar tarsi tapau viskam atspari: darau tai, kas man geriausia, arba tiesiog iš pareigos, jei tai liečia anytą. Bendrauju su ja tik dėl to, kad ji - mano vyro mama. Jokių daugiau jausmų jai nebejaučiu - jie "numirė", kai sirgo mano lelius ir po to...
Prieš savaitę ir aš turėjau giminės susirinkime dalyvaut: buvo mano močiutės 85-erių metų jubiliejus. Laimė, ten dalyvavo tik patys artimiausi, kurie per visą laiką išliko su mumis. Todėl buvo visai neblogai, net atsipalaidavau. Ir ašarą nubraukėm visi tyliai, be žodžių, kai močiutei mano sesuo padovanojo didžiulį paveikslą su giminės medžiu, iliustruotą nuotraukomis iš gyvenimo, o jame buvo ir mano Aliukas... Močiutė jį iškart ir pastebėjo. Tada iš tikro supratau, kad ne tik mūsų šeima jo nepamiršo, o ir kiti. Tik ne visi nori kalbėti apie jį, kad savęs neskaudintų. Bet pamena, o tai jau irgi gerai. O kas nepamena - man neberūpi.
Linkiu tau sėkmės - ar nuspręsi eiti, ar ne. Jūs su vyru nuspręsit geriausiai.
Papildyta:
QUOTE(vaivos juosta @ 2008 06 23, 14:20)
.....
.....
anądien žiūriu - eina mama, stumia vežimėlį, is toks gražus toks matytas - ir labiau priartėjus pamačiau, kad tai ta mama, kuri pirko iš mūsų vežimėlį.......
Ir aš negalėjau į mažiuko vežimėlį žiūrėti... Bijojau panašios situacijos, kaip taviškė, todėl išvežėm vežimuką abu su vyru į mano gimtąjį miestą, toli nuo Kauno, ir padovanojom kūdikių namams be jokių paaiškinimų. Jiems buvo džiaugsmas, mums - tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
Laimė, panašių vežimėlių neteko pamatyti pirmus metus, bet į bet kokį vežimėlį stengdavausi nežiūrėt - skaudu buvo...
Papildyta:
QUOTE(zydra30 @ 2008 06 23, 11:10)
zinia, kai praeita vasara nuvaziavom pas vyro tevus, pamenu labai negera man ten buvo. ju giminej buvo trys nauji mazyliai, jo pusseseriu ir pusbroliu visi. tai buvo toks kaip gimines susitikimas, as taip nenorejau niekur dalyvauti. as juk irgi turejau su maziuku atvaziuoti, o buvau viena, nelaiminga su tokiu pat nelaimingu vyru. labai skaudejo man tada, bet neturejau kur detis...
Ir man skaudėjo ir skaudės, nors jau kiek save pripratinau: mano brolio, Aliuko krikšto tėvo, sūnus gimė tik dviem dienom vėliau nei mano Aliukas, taigi, beveik tuo pat metu. Tai visi gimtadieniai ar šiaip susiėjimai man pirmus metus aplamai buvo kankynė... Vis lyginau ir lyginu savo sūnėną su Aliuku, pasislėpus ašarą nubraukdavau kartais... Vyras pas brolį jau leist manęs nenorėjo, nes grįžus užeidavo migrenos priepuolis kelioms paroms. Bet dabar beveik pripratau. Vis tiek kitaip nebus: mes su broliu ir seserimi visad buvome ir esame artimi.
Papildyta:
QUOTE(Jennifer @ 2008 06 22, 20:27)
Sveikos brangiosios.
Vis laikas nuo laiko uzsuku, paskaitineju, paverkiu kartu su jumis. Gal nesupyksite kad tai pasakysiu, kad jauciuosi tarsi sio skyrelio gimdytoja, juk pries beveik tris metus, neturedama pasakysiu netgi sveiko proto ir praradusi visas viltis normaliam gyvenimui bei jo dziaugsmui, radau skyreli Svetimo skausmo nebuna ir cia sukuriau temele Pasidalinkime savu skausmu, veliau pervadinau i Angeleliu mamyciu svetaine, kuri dar ir dabar vis tesiasi. Tiesiog be galo idomu kaip jums sekasi, kaip kovojate su begaliniu skausmu. Zinoma, gaila, kad sis skyrelis vis dar gyvuoja ir atsiranda vis daugiau Dievo ir likimo nuskriaustu mamyciu, taciau is kitos puses, manau gerai kad jis yra, nes likimas juk ziaurus ir neimanomas dalykas, kad nebebus musu likimo draugiu, ju visada bus, deja, bus... Taciau manau joms yra gerai kad sis skyrelis yra, nes tik to paties likimo zmogus gali tave suprasti, atjasuti ir pasakyti logiska paguodos zodi, o ne "suprantu" ar " zinau", kai sako to nepatyres zmogus. Tokiu atveju norisi pasakyti, kad ne velnio tu nesupranti ir nezinai, geriau tylek ir nieko nesakyk. Na bent aju man taip budavo, gal jums, brangiosios, kitaip.
Man sis skyrelis buvo be galo didele parama, didziausias psichologas koks tik galejo buti. Esu be galo dekinga visoms tuo metu bendravusioms merginoms, padejusioms, uzjautusioms viena kita. Ir be galo dziaugiuosi, kad dauguma ju jau supuoja savo antrus leliukus, svencia ju pirmuosius gimtadienius, krikstynas ir visas pirmasias sventes. Labai linkiu kad joms ir Jums brangiosios, kurios dabar tikrai esate praradusios vilti ir visa kas gera, kad ir jums viskas butu gerai, kad likimas nuo siol jums butu palankus ir geras. Patikekite, po kazkiek laiko praeis tas didysis skausmas ir pyktis, taciau as is savo karcios patirties jums sakau, kad nera ir nebuvo dienos, jog JOS neprisiminciau ar apie JA negalvociau. Zinau, kad "auginsiu" mintyse visa gyvenima, kitaip nemoku, kad visa gyevnima prisiminimai privers nubraukti asara ir sugels sirdi, taciau zinokite, bus geriau nei dabar, pacioje pradzioje, pamatysite ir prisiminsite mano zodzius...
KUO DIDELIAUSIOS JUMS STIPRYBES.
Jei tik kuriai kuo galeciau padeti, visada esu pasiruosusi, visada, rasykite, kuo galesiu padesiu, patarsiu ar nuraminsiu. Nors jus pacios cia tai sauniai darote
kuo dideliausios sekmes Jums.
Apkabinu visas stipriai stipriai ir kiekvienai dovanoju dalele savo stiprybes, kai as jos neturesiu, ateisiu pas jus, zinau, kad visada suprasite ir padesite...
Ir tau linkiu stiprybės, Jennifer. Matau, ir tu kiek aprimai. Tai gerai. Ypač džiugu, kad pagal avatarą leliukas jau planuose. Gerai. Linkiu sėkmės.
bet vakar visa vakara apie jus galvojau, niekaip negalejau ismesti is galvos jusu isgyvenimus, tai ka jus turejote pergyventi, ir supratau kad jus esate labai stiprios asmenybes, nes as tikriausiai nerasciau savyje tiek jegos ir stiprybes isgyventi tai ka isgyvenote jus. todel noriu visoms palinketi daug daug stiprybes 
. As vis vaziuoju pas savo mazute i kapelius. KAs antra diena uzdegu zvakute, ir jei tik negaliu nuvaziuoti pas mazute, namie negaliu rast sau vietos. Vis atrodo, kad mano mazyle pagalvos kad ja pamirsau. Vyras bando mane ramint, kad ne ten musu angeliukas, kad ji su mumis...bet man ne lengviau 
.Manau, ne viena is jusu tai isgyvenot 
