Paauglystė II

Kiek jūsų sūnui metų? Aš visą laiką galvojau, galvoju ir galvosiu, jog vaikus reikia spausti, skatinti mokytis, nes kai visi mokslai užgriūna, o jis nieko nemoka taip ir mažėja noras mokytis... O jeigu dar jūs suteikiate jam pasirinkimo laisvę, tai jis gali išviso nebeiti į mokyklą (tfu tfu tfu, žinoma). Su mano mergina dabar problemų nėra, pasižiūrėsime kaip ateityje viskas klostysis.

Ačiū už nuomonę. Maniškis metais jaunesnis už jūsų mergaitę, rudenį eis į 8 klasę. Dėl mokslo aš pilnai su jumis sutinku. Bet juk šaukštu nei savo nuomonės, nei mokslo neįkrėsi. Labai sunkiai, bet pratinuosi prie minties, kad vaikas jau yra toks, kokį prigimtis ir mūsų sukurta aplinka išugdė. Esminių savybių ir požiūrio jau nepakeisiu. Man atrodo, kad moksluose daug kur reikėtų daryti kitaip, stropiau. Bet negaliu aš už jį padaryti. Skatinti tikrai skatinam abu su vyru, ir savo nuomonę išsakom. Dabar dar gal ir paspausti, pakontroliuoti galėtume. Bet jau pačiai baugu, kad spaudimas ir kontrolė go-go efektu po poros metų negrįžtų. Kai jau nei mes įtakoti negalėsim saudimu ir kontrole, nei jis pats bus išmokęs darbą ir pramogas derinti ir savo asmeninėmis savybėmis remtis siekdamas tikslo.
Ypač neramu, kad šie metai yra kaip ir baigiamieji. Pas juos mokykloje po 8 klasių privalomi egzaminai ir tik juos išlaikius priima į gimnazines klases. Bijau, kad neišlaikys, bijau, kad nesusižiūrės pats, ką toliau daryti. Po to išsilavinimo spragos dar ilgai gyvenime neleis susikurti norimos buities. Bet iš kitos pusės bijau, kad jei kišiuosi, spausiu, skatinsiu rinktis kažką, tai ir atsakomybė to pasirinkimo man teks. Ir po to pilsis priekaištai "taigi įstojau, kur norėjai, ko dar reikia". Žodžiu labai neramu, kad savo baimėmis nesugadinčiau vaikui ir šiandienos, ir ateities.

*Mano mergina jau praėjo tuos "egzaminus". Iš tikrųjų ten beveik iš kiekvienos pamokos buvo tiesiog visų metų kartojimas, patikra.
**Bet jugi iki 16metų jūs prisiimat atsakomybę už jį visą, tai manau, kad pasirinkimo atsakomybė yra mažiausia bėda. Plius, jeigu jūs esat iš tų didesnių miestų (kurie turi ne vieną gimnaziją) tai vis tiek norėsis mokytis geresnioje gimnazijoje, bet dėja negalės, nes nebaigs mokyklą gerais balais ir jo tiesiog nepriims. Juk pati suprantat, kad jam nėra pakankamai metų, kad dėl mokslo jis galėtų pats spręsti ką pasirinkti.
O jeigu po 3-4 metų jis galėsis, kad nesimokė? Kad jūs jo neskatinot? Mano sūnus labai galėjosi, kad nesimokė kada dar galėjo, buvo lengva ir dabar aš save kaltinu, kad per mažai aš jį spaudžiau. Ir tokių vaikinų ne vienas, kurie gailisi, bet laiko atgal juk nebeatsuksi.

Čia gal nelabai į temą, bet reikia patarimo dėl mamos.
Lankau muzikos mokyklą. Groju keliais instrumentais, dainuoju. Muzika yra man viskas. Kiekvieną dieną turiu prisiliesti prie jos. O mano mamai tai labai nepatinka. Visada tildo mano klausomą muziką, kai groju pati irgi nebūna patenkinta. Kartais net liūdna, kad ji neįvertina mano pastangų. Ką patartumėt daryti, kaip mamą įtikinti, kad tai ne "nesąmonė"?

Aš manau, kad tavo mama tiesiog bijo, kad skirdama visą laisvą laiką muzikai, apleisi mokslus, nespėsi padaryt tų darbų, kuriuos privalai. Tiesiog įrodyk mamai savo elgesiu, kad spėji ir gerai mokytis ir paruošt pamokas ir namie pasitvarkyt jei reikia ir tada ji tikrai neprieštaraus dėl muzikos Bent jau aš taip manau.

Nežinau, ar čia tiks mano laiškas...
Visą gyvenimą gyvenau su mama, bet dabar ji susirado kitą draugą. Jie susižadėję. Tas draugas atrodo nieko, rūpinasi mumim, bet man jis vistiek ne prie širdies. Kai kalbu su mama, jis mane pertraukia. Dar blogiau pasidarė, kai užtikau spintoj visokių "daikčiukų". Atrodo, jog jis mano mamą tik išnaudoja. Nežinau, kaip susitaikyt su ta mintim, jog dabar visą laiką gyvensim su JUO. Gyvendamos tik mudvi abi sunkiai pragyvendavom, bet aš būdavau laiminga, o dabar... Kaip susitaikyt su ta mintim?

Puikiai Tave suprantu. Mano mama su tėčiu išsiskyrė prieš 5 metus, dėl to iš Klaipėdos persikraustėme į Vilnių Dabar gyvenu su patėviu, ir mažąja sesute. Išpradžių tikrai buvo sunku, ne visi patėvio bruožai man patiko, bet jis stengėsi mane palaikyti, o aš stengiausi jį suprasti. Ir štai dabar sutariu su juo tikrai gerai Manau, Tau tiesiog reikia laiko..

Dar svarbiausia jog mes VOKIETIJOJE, o jis vokietis...

Tai kaip suprantu, jis šneka su Tavimi ir Tavo mama vokiškai? Žinai, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Paprašyk jo, kad tave pamokintų vokiečių kalbos, bandyk kaipnors su juo užmegzti ryšį. Palaipsniu atsiras tarpusavio supratimas.
Beje, sakei, kad jis kišasi į Tavo pokalbį su mama. Vokiečių charakteris kiek kitoks nei lietuvių, tad Tau galėjo pasirodyti keistas, ar net įžūlus jo elgesys Bet žinok, kad dauguma vokiečių tokie yra.

Tai jo, eisiu jau nuo rugsejo (gal) i ta mokykla, kur vien vokieciu mokina...
Pasistengsiu apsiprasti

Sos !
Nesusikalbu su savo 15mete dukra.
Atrodo bandau ir graziai ir piktai, nelabai kas gaunasi.
Vieni sako, kad perdaug spaudziam ja, kiti, kad perdaug gilinuosi, bet man be galo sunku.
Neklauso mergina patarimu, arba tik palinksi galva, o daro savo.
Susidejo su nekokios reputacijos draugemis, paruko, net isgeria kartais.
Nors galva i siena dauzyk niekas nepadeda.
Buvom ir telefona ateme ir kompu uzdraude naudotis, ir namu aresta paskyrem, tai merga pabegus is pamoku, gere sidra kazkur prie nemuno su bernais.
Sako, kad pasene mano paziuros, kad as nieko nesuprantu, kad visi dabar toki vaikai
Ka daryt?
Galvoju gal mokykla pakeist?
Bet vel jei nores ir trauks tik blogi draugai, vel gali buti, kad bendraus su paciais blogiausiais.
Uzdraudziau bendrauti su keliomis mergaitemis, tai meluoja, kad nebendrauja, o daro priesingai.
Negaliu jai pasakyt, kad zinau.


Iš blogų draugų ji išauks.Man 16metų,11-15 buvau su blogais draugais,mane mama labai varžė,supratau,kad labai klydau,kai susiradau geresnių draugių.Jums reikėtu nueiti pas tų draugų mamas ir pasišnekėti gražiai,kad jiems uždraustu būti su jūsų dukra.Kad jie žinotu,kad per juos jusu dukra taip pasikeitė,tada mamos supras kads su jų vaikais negerai. Aš tai sakau,išaugau ir suprantu kokia laidą dariau.Beto niekada nedėkite areštų,nes kuo labiau laikote,tuo labiau norisi laisvės iš savo patirties sakau,nes mane laiko už labai trumpų vadžių. Ir iš pamokų bėgau ir iš namų,ir gėriau ir rūkiau...
Papildyta:
Sveikos,mamos.Gal galite duoti patarimų?
Mano mama mane laiko už trumpų vadžių,na žinau nesu auksinis vaikas,bet nesu ir bejausmis vaikas,kuris galvotu tik apie save.
Esu paauglė,man 16metų,mamai 34m. Mano mamai labai negeraisu nervais,visi pastebėjo.Jin labai nervinas kai aš ateinu į apačią,kai aš sėdžiu be judesio,kai sėdžiu prie kompiuterio,esu su ja apie tai kalbėjusi,bet ji manes nesiklauso. Ji kiekvieną dieną nusperka po bambalį alaus,geria,nepastebėčiau akd ji prisigertu,bet vistiek tai nenormalu,nes matosi,kad negali ji to atsisakyti. Nėra buve dienos,kad ji manes neišvadintu - PADLA,STIERVA,SUKA,KALE,PYDERASKE,KU**a,debilionake. Pastoviai ji man sako,aš tave išvešiu,tu su mumis nebegyvensi ir panašiai.Tai mane labai skaudina.Ir niekada neišleidžia į lauką.,Tėvas geriantis,negryšta kartias po darbo kelias paras,neįmanoma suprasti,kur jis.,Mano tevai nemiega kartu,tėvas žiūri ornografijas,manau ir meilužę turi. Kai mama susipyksta su tėčiu visada kaltina mane,sako gali baigt šeimą ardyt? turiu dar brolį 4 metu,kai jis atsirado,tada ir pasikeitė mano gyvenimas,į lauką visiįškai neleidžia kai nebūna tėvo namie arba kai brolis nemiega,niekada ji jo nepasižiūri,viskas ant mano pečių,namus tvarkau aš,jos vaiką prižiūriu aš.Nejau negali ji pati?gi spėsiu vaikus atsižiet,su ja apie tai daug kartų kalbėta bet jai dzin.Ji guli nuo ryto iki vakaro,daugiau nieko nedaro.Suprantu reikia jai padėt,bet gi ir sau laiko kažkiek gi galima turėti.Beto dar ir apie mane.Nesu auksas,pageriu parūkau,nesakau,kad ta igerai,bet įprotis...labai nelemtas įprotis.Mama itaria,žinoma neleidžia.Kai su ja susipykstu taipogi "GERŲ ŽODELIŲ" nepagailiu,bet nešneku taip kaip ji su manim,mane jos žodžiai labai skaudina ir ką man daryti,kad pradėtu mane leisti dažniaui į lauką,kaip mano draugus? nes žiūrint pro langą kaip mano draugai vaikšto po lauką,o aš turiu žiūrėti brolį ir tvarkyti namus taipogi labai skaudiną.Beje oagrindinė priežastis dėl ko mes ussipykstam ir yra ta,kad neleidžia į lauką,patarkit ką daryt,kad pradėtu leisti į lauką ir kad nebeskaudintu manes?

Žinai, kas man padeda? Ogi aš nekreipiu dėmesio į tuos mamos prasivardžiavimus, nes žinau, jog ji pati taip nedarytų. viskas dėl to, kad mano tėtis (prieš keturis metus) paliko mamą nėščią dėl kitos (mama laukėsi mano sesers), ir jei tikrai pakriko nervai. Nusiperka ji ir vyno, ir brendžio, būna girta - o girtų žmonių aš nekenčiu. Taigi, dažnai neištveriu, užrėkiu, bet nesikeikiu (gink Dieve). Gal tiesiog pabandyk padėti mamai? Kalbėkis su ja, pabandyk atvesti į protą, kad gyvename tik vieną kartą, ir tą progą reikia išnaudoti kuo geriau. Nors kai aš pradedu apie tai kalbėti, mama pertraukia ir pradeda rėkti manęs neišklausius. Tikėkimės, tavo mama supras. Sėkmės ir kantrumo