Aš, kaip ir Adalija, esu mokslininkų "kastos" atstovė, tik tiek, kad dirbu ne tik mokslinį, bet ir pedagoginį darbą (dėstau Universitete). Mūsų pirmagimis netyčiukas, sugriovęs visus mano karjeros planus. Juk planuojamas jis buvo visais trejais metais vėliau, jau man apsiginus disertaciją. Tuo metu, kai sūnelis gimė, aš teoriškai turėjau stažuotis viename iš Graikijos Universitetų ir dar pirmais nėštumo mėnesiais kliedėjau, kad ten truputį datas pakoregavus vistiek važiuosiu

... Ir apskritai su pirmu nėštumu taikiausi ilgai ir sunkiai, nes tuo metu karjera man tikrai buvo svarbiau už viską. Tačiau sūnelis mano prioritetus pakeitė iš esmės.
Iš kitos pusės turbūt tik vaikų dėka aš vis dar dirbu tą patį darbą (mat turėjau ne vieną pakankamai įdomu pasiūlymą darbo keitimui) - jis labai parankus derinti karjerą ir motinystę. Kodėl?
1) Mokslinį-pedagoginį darbą aš sėkmingai dirbu beveik iki paskutinių nėštumo savaičių ir grįžtu gana anksti - pvz. po pirmagimio gimimo tebuvo praėję vos 4 mėnesiukai. Tačiau grįžtu ne pilnu krūviu, kurį didinu palaipsniui (nuo 1-2 pusdienių per savaitę). O ganėtinai laisvas darbo grafikas leidžia man jį pasiderinti pagal kūdikio režimą. Nekalbu, kad pati mačiau vaiko pirmus žingsnelius, išgirdau pirmus žodelius, kartu piešėme pirmus piešinukus - visus savo sūnelius krūtimi maitinau iki metų, o iki 5-6mėn. mano pienukas (nenutrauktas!) buvo vienintelis jų maistas.
2) Didelę dalį mokslinio darbo: straipsnius, tyrimų aprašymus (mano atveju netgi pačius eksperimentus) galiu daryti namie. Aišku, tam tinka tik tas laikas, kai vaikas miega. Tačiau labai greitai išmokau persiskirstyti ir suplanuoti darbus taip, kad to "karjerai" skirto laiko atrasdavau po 3-4 vakandas kasdien.
Na, žinoma, ne viskas taip idealu kaip atrodo. Pirmiausia man visgi nepasisekė suderinti vaikų auginimo, mokslinio ir pedagoginio darbo. Kurį laiką tik auginusi sūnelį ir dirbusi mokslinį darbą (kas man buvo parankiau, nes darbui skirtą laiką galėjau žymiai laisviau planuoti, pvz. vaikos ligos atveju apskritai kelias dienas nedirbti), vėliau buvau priversta su motinyste derinti pedagoginį darbą (nes universitetas pritrūko dėstytojų). Mokslinės ambicijos ir disertacija kol kas atidedamos ir atidedamos, iš mokslinio vadovo reakcijos suprantu, kad jis jau nebesitiki, jog aš kada prie mūsų temos grįšiu... Bet aš tikrai grįšiu, tačiau tik tada, kada mano šeimyna bus pilnai "sukomplektuota" ir paauginta. Antroji didelė problema - auklė, nes kūdikių į lopšelius kol kas nepriima. Rasti gerą auklę ir dar valandinę (nes man maximum 20 valandų per savaitę reikėdavo) - nemažas vargelis. Pirmagimiui jos ieškojau 6 mėnesius, po to jau lengviau sekėsi, nes jau paieškos mechanizmą truputį perpratau. Na, su terminuotomis darbo sutartimis yra šiokių tokių keblumų, bet viskas yra sutvarkoma, jei tik vadovybė supratinga (mano kolektyvas gana vyriškas, tačiau šiais klausimais rimtesnių problemų neturėjau).
Taigi iš esmės jau daugiau nei 6 metus derinu karjerą ir motinystę ir manau, kad man tas pusėtinai sekasi. Šiokių tokių nuostolių yra visose srityse, tačiau darbe mane matyti nori, vaikučiai mamos dėmesiu patenkinti, pati irgi noriu ir dirbti, ir vaikus auginti, taigi nėra taip blogai...