Visą gyvenimą maniau, kad turėsiu dukterį, tačiau jau nuo pirmųjų nėštumo mėnesių jutau, kad tai jis. Gydytojai neskubėjo to patvirtinti, bet nuojauta kirbėjo. Gal dėl to, mano pačios nuostabai, į mintis ėmė veržtis berniuko vardas - Augustas. Beje, kitų vardų sūneliui net nesvarstėme. Jis tiesiog buvo Augustas, nors tėtis jį meiliai pilvelyje vadino žuviuku
Nėštumas buvo neįtikėtinai lengvas ir sklandus. Nekankino nei pykinimai, nei ligos, gal tik paskutinį mėnesį pavargau nuo gerokai apsunkusio kūno ir nuolat ėdančio rėmens. Tačiau pasikeitimus ėmiau justi sulig pirmaisiais vaiko judesiukais. Negalėjau pažinti savęs. Bėgti ir skubėti nebenorėjau - tenorėjau klausytis kiekvieno augančios manyje gyvybės krustelėjimo, darbinės problemos pamažu tapo tolimos, o įprastai namo nešamus papildomus darbus mielai keisdavau i pašnekesius SM...Jei kas man butu pasakęs tai dar prieš pusmetį - bučiau išvadinusi bepročiu...Vyras su šiokiu tokiu nerimu stebėjo mano kaitą, bet vis reziumuodavo, kad nėštumo hormonų šėlsmas tuoj baigsis ir viskas vėl bus "taip pat".
Jau kovo viduryje mane apžiūrėjusi gydytoja, pas kurią lankiausi nėštumo metu, pažadėjo lengvą gimdymą ir suabejojo, ar sulauksiu nustatyto termino, nes mano gimdymo takai ruošėsi kuo puikiausiai, ir, pasak jos, atrodė visai ne kaip pirmą kartą gimdančios. Iki nustatytos gimdymo datos buvo likusios dar trys savaitės. Nusiteikiau ankstesniam gimdymui ir pati. Tačiau nustatytoji gimdymo data atėjo ir...praėjo. Apžiūrėjusi mane gydytoja, pas kurią buvau sutarusi gimdyti, išleido namo, liepusi, jei per savaitgalį nepagimdysiu, atvykti pirmadienio rytą su daiktais, ir tuo pačiu patikino - tikrai pagimdysi iki pirmadienio. Nepagimdžiau...
Kovo 31-osios rytas išaušo saulėtas ir ramus. Jokių artėjančio gimdymo ženklų. Jau buvau pradėjusi nerimauti. Džiaugiausi, kad liepė atvykti į ligoninę - maniau, paguldys ir stebės. Tačiau atvykusi buvau nusiųsta į....gimdyklą
Pajungtas aparatas mano nuostabai fiksavo reguliarius, nors ir nestiprius sąrėmius. Gydytoja pajuokavo - "kodėl meluoji, kad nėra sąrėmių?" Tačiau juk aš tikrai nieko nejaučiau.... Pradžia atrodė ne visai sklandi. Norėdama nuleisti vaisiaus vandenis gydytoja niekaip negalėjo jų rasti. Jos akyse atsispindintis susirūpinimas persidavė ir man ir vyrui. Kaip galėjau pražiopsoti kai jie nubėgo? Ar vaikeliui viskas gerai? Tačiau mažutė širdutė tuksėjo gražiai ir ritmingai.
Iš anksto buvau perspėjusi gydytoją, kad norėsiu epidūrinės nejautros, tačiau penkias valandas man jos neprireikė, tiesiog skausmas nebuvo stiprus. Sąrėmiams persiritus per šimtą jutau nemalonų maudimą, velniškai panašų į mane kamuojantį kas mėnesį. Ir tik šeštajai gimdymo valandai įpusėjus skausmas tapo išties nemalonus ir varginantis. Paprašiau nejautros, o gydytoja, apžiūrėjusi, patvirtino, kad jos prireiks - procesas nežadėjo būti trumpas. Nors gimdos kaklelis jau kone mėnesį buvo minkštas, atsidarinėti jis neskubėjo. Nejautra suveikė puikiai. Vaikščiojom su vyru po gimdymo skyriaus koridorius ir net nesijaučiau gimdanti. Veikiau buvau nejuokais išalkusi, mat namuose nepasirupinau papusryčiauti
Sultinys iš koridoriuje stovėjusio automato menkai malšino alkį. Anesteziologės patarta paprašiau pakartoti vaistukus kai tik bėl ėmiau jausti nemalonius pojūčius. Tačiau šįkart suleisti vaistai akivaizdžiai nuslopino sąrėmius. Teko vėl laukti kol jie įsilinguos. Išssigandusi prašyti vaistų nebeskubėjau, stengiausi įveikti nemalonius pojūčius supdamasi ant gimdykloje esančio kamuolio. Periodiškai buvau paprašoma atsigulti ant stalo pamatuoti vaisiaus širdelės plakimą ir sąrėmių stiprumą. Po kiek laiko gydytoja paliepė nebesikelti. Maudimas gulint buvo gan nemalonus, tačiau nusprendžiau palaukti. Nebeiškenčiau tik kai akušerė suleido skatinamųjų. Jaučiausi nuvargusi (juk nuo ryto nieko neturėjau burnoje) ir nerimavau, kad stiprėjantys skausmai atims paskutines jėgas, ir nebesugebėsiu padėti vaikeliui ateiti į šį pasaulį. Išėjęs ieškoti anesteziologės vyras grįžo su gydytoja. "Užteks - gimdysim", tvirtai pareiškė šioji, rankomis įveikusi paskutinį trūkstamą centimetrą.
Dabar nebeskaudėjo. Tik ėmė begalinis noras stumti. Girdėjau kaip vyras, kažin kaip atsiradęs kojūgalyje, linksmai pranešė - "matau galvytę". Iš paskutinių stengiausi vykdyti akušerės paliepimą nebestumti. Girdėjau, kad daktarė sakė, jog kirps, nes kitaip plyšiu. Spėjau pagalvoti, ar skaudės, bet nieko nepajutau. Trečiu stumtelėjimu išgirdau pasaulį sveikinantį klyksmą ir pamačiau kaip akušerė aukštyn iškėlė mažylį keista pailga galvele
"Kaip pagal vadovėlį" - išgirdau daktarės žodžius. Gimdymas truko 11 valandų ir 25 minutes. Laikydama ant pilvo mažąjį besipiktinantį aplinkinio pasaulio šaltumu žmogutį jaučiau begalinę emocijų audrą. Aš jį pažinau - jau seniai pažinojau, juk jis gimė dabar tik pasauliui, o man jis jau seniai buvo pašnekovas, žaidimų draugas, artimesnis už artimą...Jutau kad nieko niekada nebebus svarbesnio ir mielesnio ....kad niekas niekada nebebus "taip pat" .... Ir dabar, žiūrėdama į miegančio sūnaus veidelį, retsykiais nušviečiamą nevalingos šypsenos, žinau, kad jis atėjo pakeisti mano pasaulio. Ir tą padarė lengvai, tą paskutinės kovo dienos vakarą pirmą kartą padovanojęs man patiklių akučių žvilgsnį iš po šilto ligoninės vystyklo...
